Prieš 100 metų – Kaunas, Lietuva ir pasaulis žengiant į 1925-uosius

Įdomu, kad tiek K. Būga, tiek E. Volteris labai aktyviai darbavosi ne tik savo tiesioginiuose darbuose, bet ir visuomeninėje veikloje. Abu buvo Visuotinės lietuvių–latvių vienybės draugijos nariai. Ši organizacija buvo įkurta 1923 m., o Latvijoje gimęs ir latviu save laikantis, nors Lietuvai gyvenimą paskyręs E. Volteris buvo jos pirmininkas. 1924 m. Rygoje įvyko pirmasis draugijos suvažiavimas. Be kitų sprendimų, jame buvo priimta rezoliucija, palaikanti Lietuvos teisę į Vilnių. Įdomu pastebėti, kad nors Lietuvos ir Latvijos santykiai buvo neblogi ir buvo dažnai akcentuojama bendra baltiška abiejų tautų kilmė, Latvija buvo linkusi pripažinti de facto egzistuojančias tarptautines sienas, taigi Vilnių ir jo kraštą laikė Lenkijos sudėtyje. Jausdama tam tikrą grėsmę iš Sovietų Sąjungos, Latvija matė Lenkiją kaip didelį ir galingą kaimyną, galintį atsverti sovietų įtaką, ir stengėsi balansuoti tarp diplomatinių santykių neturėjusių Lietuvos ir Lenkijos – kažkiek pritarti abiem valstybėms, bet nei vienai per stipriai. Be abejo, lietuvius tai skaudino, o įtampa dar labiau išaugo, kai Latvijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad minėta rezoliucija dėl Vilniaus priklausomybės Lietuvai yra tik visuomeninės organizacijos sumanymas, o oficialioji Ryga su tuo nieko bendro neturi ir šios nuostatos neremia.

Korporančių priesaika Vytauto Didžiojo universitete. XX a. 3 deš. Priesaikos tekstą skaito profesorius Eduardas Volteris. Kauno miesto muziejaus fondai

Dėl minėtų priežasčių buvo labai akylai stebimas konfliktas tarp Latvijos ir Lenkijos. Tuo metu abi valstybės turėjo bendrą sieną, o 1919 m. gruodžio 30 d., po latvių prašymų, net buvo sudarytas trumpalaikis karinis aljansas tarp Latvijos ir Lenkijos. 1920 m. sausio 3–5 dienomis abiejų šalių kariuomenės nustūmė Sovietų Rusijos pajėgas nuo Daugpilio miesto. Beje, netoliese bolševikus tolyn už Dauguvos upės baigė stumti ir Lietuvos karinės pajėgos. Vis dėlto, latvių sąmonėje lenkų pagalba buvo priimta kaip geros valios ženklas, ypač po to, kai Lenkijos karinės pajėgos iš Daugpilio atsitraukė. Įdomu pastebėti, kad antrame pagal dydį Latvijos mieste net 8000 gyventojų (28 proc.) save laikė lenkais, todėl šis Lenkijos sprendimas buvo vertinamas kaip draugiškumo ženklas. Tačiau per keletą metų situacija įkaito: Lenkijos spaudoje pasirodė straipsniai apie lenkų persekiojimą Alūkstos srityje. Verta pažymėti, kad pati Alūksta 1919–1920 m. laikotarpiu trumpai priklausė Lietuvai, o siena buvo patikslinta 1920 m. spalio 12 d., t. y. vykstant aktyviausiam kovos su Lenkijos daliniais etapui, kai norėta užsitikrinti Latvijos palaikymą. Kadangi kai kuriuose Lenkijos laikraščiuose pasirodė net raginimų „okupuoti Latgalą“, dienraštyje „Lietuva“ buvo kiek piktdžiugiškai džiaugiamasi, kad Latvija bus priversta suprasti, jog Lenkija nėra patikima sąjungininkė ir turės stipriau atsigręžti į vienintelę natūralią savo partnerę – Lietuvą. Vis dėlto reikia pastebėti, kad nors pavienių asmenų, net ir labai įtakingų, kurie skatino glaudesnį Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimą, netrūko, oficialiai Ryga ir Kaunas visgi buvo dvasiškai toliau, nei geografiškai. Didelis Lietuvos atsargumas Lenkijos atžvilgiu ir tam tikri prosovietinės geopolitinės orientacijos momentai atšaldė latvius nuo artimesnių santykių su lietuviais bei skatino artimiausia kaimynine šalimi matyti Estiją, su kuria pavyko žengti tampresnio bendradarbiavimo linkme. Be to, per Estiją latviams buvo lengviau palaikyti santykius su Skandinavijos šalimis. Lietuvoje, iš kitos pusės, kartais buvo pernelyg iš aukšto žiūrima į Latviją, kaip į esą ne istorinę valstybę (lyginant su pačia Lietuva). Tarsi tikėtasi, kad Latvija bus „mažesnioji sesuo“ ir politiškai natūraliai rems savo pietinės kaimynės, turinčios turtingesnę valstybingumo tradiciją, iniciatyvas. „Medaus mėnuo“ santykiuose su Lenkija latviams taip pat baigėsi, tačiau didesnių įtampų išvengta. 1925 ir 1928 m. rinkimuose į Latvijos Saeimą buvo renkami lenkų tautybės atstovai, o dalis lietuvių, kaip katalikai, Latvijos surašymuose buvo pažymimi kaip „lenkų tikėjimo“. Palyginimui, pagal 1925 m. Latvijos gyventojų surašymo duomenis, šalyje gyveno 23 192 lietuviai ir 51 143 lenkai. Grįžtant į mūsų laikus, įdomi detalė: net ir Latvijai atgavus nepriklausomybę 1991 m., Daugpilyje veikianti lenkų gimnazija buvo pavadinta Juzefo Pilsudskio vardu.

Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio proga surengto Antano Kučingio koncerto Daugpilyje, Latvijoje akimirkos. 1938 02 16. Kauno miesto muziejaus fondai

Dar didesni nemalonumai brendo kitoje Baltijos valstybėje – Estijoje. Čia 1924 m. gruodis prasidėjo labai neramiai, mat SSRS remiami komunistai bandė paimti valdžią šalies sostinėje Taline. Šį įvykį yra tyrinėjęs ir Lietuvos istorikas Zenonas Butkus. Anot jo, dar 1924 m. rugpjūtį aukšti SSRS Politbiuro strategai – Levas Kamenevas ir Grigorijus Zenovjevas – patvirtino planą surengti komunistinį perversmą Taline. Buvo parengta per 1000 smogikų, aprūpintų ginklais, kuriuos gabeno traukinio palydovai. Tuo pat metu SSRS žvalgyba stengėsi provokuoti neramumus Estijoje, o spaudoje buvo kuriamas vaizdas, kad šalis nesusitvarko su ekonomine krize. Lapkričio 17 d. specialiame Politbiuro posėdyje, kuriam vadovavo žymus SSRS karinis veikėjas, Raudonosios armijos generalinio štabo viršininkas Michailas Frunzė, buvo aptartas pasiruošimas perversmui. Į pasiruošimo komitetą įtraukti ir kiti žymūs komunistų veikėjai: Lietuvoje gerai žinomas užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas, pagrindinis partijos ideologas Levas Trockis ir pirmasis partijos sekretorius, vis daugiau galių į savo rankas tuomet pradėjęs telkti Josifas Stalinas. Pagrindiniu vadu buvo paskirtas M. Frunzė, Pskovo ir Leningrado karinėse apygardose paskelbta dalinė mobilizacija, o Baltijos jūros laivynas taip pat turėjo būti pasiruošęs veikti. Taigi, akivaizdu, kad jei „sukilėliai“ Taline būtų užėmę valdžią, tai būtų tapę legalia priežastimi SSRS įvesti kariuomenę į Estiją „jų prašymu“, taip išvengiant Vakarų šalių pykčio. Laimei, Estijos tarnybos veikė ryžtingai – gruodžio 1 d., vos tik „sukilėliai“ pradėjo bandymus perimti vyriausybės, pašto ir telegrafų kontrolę, jiems buvo suduotas atkirtis. Per laimingą atsitiktinumą snaiperis nukovė vienintelio perversmininkų užimto tanko vairuotoją – kalbama, kad jis buvo iškišęs galvą per liuką. Tankas su raudona vėliava Talino gatvėse, be abejo, turėjo būti naudojamas kaip psichologinis ginklas, galėjęs palaužti gyventojų valią priešintis. Vyriausybės vadovas ir kiti svarbiausių institucijų darbuotojai sugebėjo išvengti išpuolio – dalis užsibarikadavo, o operatyviai iškviestos Estijos ginkluotosios pajėgos greitai perėmė iniciatyvą į savo rankas. Pavojingiausia buvo tai, kad komunistams pavyko užimti oro uostą, kur jų rankose atsidūrė 4 lėktuvai, 11 kulkosvaidžių ir 100 šautuvų. Iš čia galėjo į pagalbą atvykti SSRS pajėgos, tačiau Estijos kariuomenei perėmus kontrolę, oro uoste buvę maištininkai greitai pasidavė. SSRS pasirinko atsiriboti nuo žlugusio perversmo ir neigė turėjusi ką nors bendro su šiais įvykiais. Taigi, estų pasipriešinimas ir šiandien įrodo, kad net ir maža šalis gali padaryti daug, jei yra tinkamai pasirengusi ir kritinėje situacijoje sugeba greitai reaguoti į pavojų. Per susirėmimus 21 pučistas buvo sužeistas, o 19 Estijos nepriklausomybės gynėjų – tiek karių, tiek civilių – žuvo. Krizė parodo, kas yra kas: buvo nubausti kariai, dėl aplaidumo praleidę priešą į oro uostą, o 2 karininkai, atsisakę priešintis, buvo sušaudyti už valstybės išdavystę.

Neseniai minėjau, kad Latvijos ir Estijos santykiai tuo laikotarpiu vis stiprėjo, ir šis išbandymas buvo geras to pavyzdys. Latvijos spaudoje buvo gausu žinučių, kad Estija gina ne tik save, bet ir visą Europą. Buvo išdrįsta reikšti nepasitenkinimą sovietų diplomatams, o visuomenė išėjo į masines demonstracijas. Tuo tarpu Lietuvoje buvo tyliau – atrodo, kad šis itin ryškus ir netoliese nutikęs įvykis didelio dėmesio nesulaukė ir pasislėpė tarp kitų antraščių. Pasigirdo gandai, esą du perversmo dalyviai buvo suimti Kėdainiuose, tačiau ELTA suskubo juos paneigti. Dar įdomesnė buvo žinia, kad estų laikraščiai pranešė apie Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos sudarytą sutartį, kuria žadėta, kad jei SSRS sureaguotų į perversmą planavusių komunistų suėmimus Taline ir pradėtų karinius veiksmus prieš Estiją, šios šalys ateitų jai į pagalbą. Lietuvos spauda šiuos teiginius atmetė, esą jokia panaši sutartis sudaryta nebuvo. Kaip jau minėta, tokia Lietuvos politinio elito nuostata nestebino – estų problemos atrodė tolimos, o Maskva buvo suvokiama kaip potenciali užtarėja tuo atveju, jei konfliktas dėl Vilniaus su lenkais vėl pereitų į karštąją stadiją. Daugiau dėmesio sulaukė tuo metu vis dar itin svarbios Europos valstybės – Prancūzijos – santykių užmezgimas su SSRS. Tai įvyko 1924 m. spalio 28 d. Netrukus į Paryžių atvyko vienas ryškiausių bolševikų – artimas neseniai mirusio Vladimiro Lenino bičiulis Leonidas Krastinas. Būtent šio asmens idėja buvo po V. Lenino mirties Maskvoje įrengtas mauzoliejus. Uolus komunistas šią idėją nusižiūrėjo nuo įvairių religijų, suprasdamas, kad tai gera proga sukurti kulto objektą ateities kartoms. Domėdamasis mokslo pažanga, jis, žinoma, svajojo, kad ateityje galbūt atsiras galimybė ir prikelti bolševikinės revoliucijos lyderį… L. Krastinui atvykus į Paryžių, Kominternas tiek suaktyvino veiklą, kad vien per lapkričio mėnesį buvo suimta 400 komunistų. Nors oficialiai SSRS pasiuntinys teigė, kad nesiekia komunistinių idėjų įsigalėjimo Prancūzijoje ir norėtų grįsti santykius abipuse pagarba, jo pasiūlymai apie lygiavertiškumą buvo priimti su atsargumu. Esą abi valstybės nieko viena kitai neskolingos. Tačiau agresyvių kėslų turinčių valstybių atstovų žodžiais, kaip parodė ir įvykiai Taline, pasitikėti negalima – reikia žiūrėti į jų darbus. Deja, nuo aptariamų įvykių praėjus šimtmečiui matome, kad panašumų dabartinėje Europoje daugiau, nei norėtųsi. Vis didėja „hibridinių“ atakų grėsmė iš Rusijos, kuri, nors vis dar įklimpusi Ukrainoje, kovodama prieš didvyriškai besiginančią mažesnę tautą, panašiais metodais bando tikrinti tai vienos, tai kitos Europos valstybės budrumą. Tai ragina pabusti iš gražaus, bet naivaus sapno, esą pasauliui atėjo ramūs laikai ir agresyvūs išpuoliai prieš mažesnes šalis liko tik praeities tamsiuose puslapiuose.

Nesinori metų užbaigti tokiomis liūdnomis mintimis, tad norisi atiduoti duoklę kultūrai. 1924 m. gruodžio 8 d. savo kūrybinės veiklos 35-erių metų jubiliejų šventė viena garsiausių Lietuvos muzikinio pasaulio asmenybių – Juozas Naujalis. Jo karjera labai susijusi su Kaunu, todėl miesto istorijai J. Naujalis – reikšminga asmenybė. 1892 m. jis tapo Kauno arkikatedros vargonininku ir choro vadovu, kuriuo išliko visą gyvenimą. 1894 m. J. Naujalis įsteigė vargonininkų kursus, kuriuose pats dėstė, taip pat įkūrė „Dainos“ draugiją, kuri carinės Rusijos priespaudos sąlygomis iš pradžių slaptai, o vėliau jau atvirai rengė lietuviškus vaidinimus. 1905 m. J. Naujalis atidarė pirmąjį lietuvišką knygyną Kaune, kuris veikė Rotušės aikštėje (dabartinis adresas – Rotušės a. 27). 1919 m. jis įsteigė Kauno muzikos mokyklą ir jai vadovavo. J. Naujalis dėstė ne tik šioje mokykloje, bet ir Kauno kunigų seminarijoje. Už nuopelnus bažnytinei muzikai jis buvo apdovanotas ne tik aukštais Lietuvos, bet ir Italijos apdovanojimais. Be to, J. Naujalis buvo vienas svarbiausių kito kultinio 1924 m. įvykio – Dainų šventės – iniciatorių ir vyriausiasis dirigentas. Jis dirigavo ir kitoms vėliau vykusioms dainų šventėms. Nenuostabu, kad tokio garbingo žmogaus veiklos sukaktį paminėti susirinko daugybė kauniečių. Prie šventės organizavimo prisidėjo ir pats burmistras Jonas Vileišis. J. Naujalis – buvo vienas ryškiausių to meto Lietuvos kultūros žmonių, tačiau Kaunui jo atminimas ypač svarbus, nes šiame mieste jis intensyviai darbavosi net keturis dešimtmečius.

Juozas Naujalis, XX a. 3–4 deš. Ekonominės karių bendrovės fotografija. Kauno miesto muziejaus fondai

Pabaigai reikia sugrįžti prie švenčių. Šventų Kalėdų ir Naujųjų Metų laikotarpiu dažnai susimąstome tiek apie praėjusius, tiek apie artėjančius metus. Ne paslaptis, kad istorija besidomintys žmonės neretai linkę ją idealizuoti. Tarpukaris, Laikinosios sostinės laikai, dažnai atrodo tarsi „prarastasis rojus“, iš abiejų pusių suspaustas niūrių okupacijos laikotarpių. Kiti idealizuoja Sąjūdžio laikotarpį, vedusį į Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, kuris jau irgi atrodo buvęs pakankamai seniai. Tačiau neretai viena ar kita šių laikų problema ragina užmiršti, kad panašių nesklandumų netrūko ir anuomet. Tad verta prisiminti, kad jau tada, prieš 100 metų, žmonės dažnai žvalgėsi į praeitas epochas ir buvo linkę jas idealizuoti ir kritikuoti savo gyvenamąjį laiką. Geras pavyzdys – tuometinio „Lietuvos“ redaktoriaus Kazimiero Jokanto straipsnis „Kalėdos seniau ir dabar“, kuriame niūriomis spalvomis piešiamas žmonių susvetimėjimas ir dvasinis atbukimas 1924-aisiais. Straipsnyje prisimenama, kad visai kitaip didžiosios šventės buvo švenčiamos prieš 20–30 metų – tautinio atgimimo epochoje, kai Lietuvos nepriklausomybė dar atrodė tik tolima ir nelabai reali viltis. K. Jokanto teigimu, „tikybinis jausmas rišo visus į vieną bendrą organizmą, sutapatindamas kartu ir su tautine sąmone“. Tuo tarpu 1924-aisiais, pagal K. Jokantą:

Liūdnas faktas, bet dabar nebėra to tikybinio jausmo bendrumo, nebėra to cemento, kurs stipriai, tampriai jungdavo visą tautą, darydavo ją vientisą ir nesuskaldomą.

Jis įžvelgia idėjinį tautos skilimą, bet kartu stengiasi pabrėžti, kad didžioji visuomenės dalis vis dar linkusi gerbti tradicinę pasaulėžiūrą. Tik mažesnioji dalis, nors ir labiau matoma, pasigauna naujausius vėjus:

Didžiumai Kalėdų šventės – džiaugsmo, dvasios pakilimo, vilties ir paguodos šaltinis. Iš kilnaus religinio jausmo ji imasi idealistinę pasaulėžvalgą su visomis savo sėkmėmis. Mažumai gi šios taip daug sakančios sielai šventės – vien tik poilsio dienos, pasilinksminimo laikas, be gilesnės reikšmės. Visas prisiruošimas prie tų švenčių, visas iškilnumas jų apvaikščiojimo – tuščias burbulas, nes argi verta taip aukštinti paprastą poilsį ir tai dar po lengvų žiemos darbų?

Akivaizdu, kad ryškus tuometinės Lietuvos intelektualas stengėsi užčiuopti sudėtingą temą – kiek yra tikrojo dvasingumo Kalėdų šventės metu. Šios mintys aktualios ir šiandien. Per šimtą metų mažai kas pasikeitė. Pats K. Jokantas buvo pirmųjų Lietuvos Seimų narys ir „Lietuvos“ redaktoriumi išliko iki valstybės perversmo. 1927 m. jis turėjo ne tik pasitraukti iš šių pareigų, bet ir buvo naujosios valdžios trims mėnesiams įkalintas Varnių priverčiamojo darbo stovykloje. Grįžęs jis buvo mažiau aktyvus politiniame gyvenime. Kaip žymus pedagogas, gavo darbą Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje ir buvo jos direktorius nuo 1927 iki 1939 m., o 1931–1934 m. dar ėjo ir Kauno miesto tarybos nario pareigas. Vis dėlto, laikams keičiantis, tautininkams prireikė opozicijos atstovų ir K. Jokantas 1939 m. lapkričio 21 d. tapo paskutiniuoju nepriklausomos Lietuvos švietimo ministru. Tai nulėmė ir jo likimą. 1940 m. birželio 15 d., į Lietuvą įžengus SSRS karinėms pajėgoms, švietimo ministras puikiai suprato, kokį švietimą Lietuvoje kurs okupantai, tad buvo vienas iš retų balsų, pasisakiusių už ginkluotą pasipriešinimą. Komunistai neliko skolingi – 1941 m. birželio 14 d. visuomenininkas ir švietėjas buvo ištremtas, o 1942 m. Sverdlovske sušaudytas. Kazimiero Jokanto palikimas – straipsniai, vadovėliai ir kiti darbai – nepaisant okupacinės ideologijos pastangų, išliko. Šiandien, praėjus šimtmečiui, dalis tekstų nepraranda aktualumo ir skatina susimąstyti. O kartu primena ryškias ir tragiško likimo asmenybes, kurios dažnai lieka nepakankamai įvertintos.

Žymūs Lietuvos kalbininkai ir kunigai 1909 m. Seinuose. Kazimieras Jokantas sėdi antras iš dešinės. Kauno miesto muziejaus fondai

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita