Simboliška, kad po 100 metų pertraukos vasaros olimpinės žaidynės sugrįžo į Paryžių. Tai jau trečias kartas šiam miestui, patyrusiam olimpinių žaidynių „šeimininkui“, prieš tai šias pareigas sėkmingai atlikusiam 1900 ir 1924 m. Paryžius tapo antruoju tris kartus tokią garbę gavusiu miestu, o 2028 m. prie jo ir Londono dar prisijungs ir Los Andželas. Lietuvai 1924 m. olimpinės žaidynės buvo reikšmingos tuo, kad tai buvo pirmasis mūsų atletų olimpinis startas. Tiesa, jei šiemet Lietuva varžysis trylikoje sportinių rungčių, tą kartą varžybose sudalyvavo tik futbolo rinktinė ir dviratininkai. Tradiciškai, tęsiant jau daugiau nei penkerius metus Kauno miesto muziejuje gyvuojantį projektą „Prieš 100 metų“, norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, ką apie olimpiadą rašė to meto spauda. Dėl ribotos apimties negalint plėstis reikia paminėti, kad tuometinė olimpiada vyko keliais etapais, futbolininkai rungėsi gegužę, o dviratininkai – liepą.
1923 m. spalio 25 d. Lietuvoje pasirodė žurnalas „Sportas“ , kurį redagavo Šulginų šeima. Iš Ukrainos kilęs Jurgis Šulginas 1921 m. atvyko į Lietuvą, vedė Joaną Lukštaitę, su kuria susipažino dar gyvendamas Kijeve, netrukus greitai pramoko lietuvių kalbą, 1922 m. sparčiai stiprėjanti Lietuvos šaulių sąjunga pakvietė jį dirbti šios organizacijos sporto instruktoriumi. Joana Šulginienė greitai taip pat užsikrėtė aistra sportui ir tapo „Sporto“ redaktore, o visus finansinius ir biurokratinius žurnalo leidimo reikalus už tvarkė pats J. Šulginas. Šiame žurnale netrūko džiūgavimo dėl artėjančios olimpiados:
„Lietuva dalyvauja Pasaulio Olimpiadoje“…! – kaip daug reiškia mūsų širdžiai šitie žodžiai.
Džiaukitės lietuviai sportininkai , Jūs važiuojate į pasaulinę sporto šeimyną, Jums prasideda nauja Jūsų gyvenimo era, Jums nuo šio laiko atdari keliai į laurų vainikus!
Ir mes susilaukėm savo stebuklo valandos. Įvyksta tai, kas turėjo įvykti anksčiau ar vėliau. Jūs grįšite nauji atgimę ir parodysite mums tą keli, kuriuo eina pirmyn visos kultūringos tautos ir jų sūnūs.
Mes buvome atsilikę todėl, kad nebuvom matę savo akimis sporto tikra to žodžio prasme.
Dabar ir mes 53 tautų tarpe, žengsime su savo Lietuvos vėliava per milžinišką Kolumbo stadioną ir pamatysime geriausius ir gražiausius pasaulio sūnus, jų kovą, jų nugalėjimus, jų gyvenimą, įpročius ir techniką.
Tiesa, verta pastebėti, kad pirmąjai mūsų olimpinei delegacijai ir nebuvo keliami aukšti tikslai:
Mes grįšim šį kart be nugalėjimų…, bet kiekvienas atveš su savim tiek energijos, pajėgų ir žinių tolimesnei darbuotei, kad jau 1928 metais Amsterdame Lietuvos vėliava plėvesuos laimėjimų bokšte.
Taigi, visi lūkesčiai buvo nukreipti į ateitį, o kol kas svarbiausiu tikslu išties buvo ne laimėti, o dalyvauti.
Nemažai dėmesio šiame žurnale neatsitiktinai skirta futbolui. Kadangi tai populiariausias sportas pasaulyje, dabartinėse olimpinėse žaidynėse futbolo vaidmuo yra apribotas ir šio sporto gerbėjams tai nėra didžiausias įvykis, – svarbiausios kovos vyksta pasaulio čempionate. Prie to prisidėjo ir 1924 m. olimpinės žaidynės. Nors iki tol olimpinėse žaidynėse dalyvaudavo tik Europos komandos, tačiau būtent Paryžiuje prisijungė ekipos iš kitų žemynų. 1924 m. ir 1928 m. triumfavusi tuomet nesulaikoma Urugvajaus komanda prisidėjo prie šių pokyčių. Tarptautinė futbolo federacija (FIFA) nusprendė, kad tuomet olimpiadose galiojęs principas siųsti tik mėgėjus nėra naudingas, nes futbolas jau turėjo pakankamą kiekį žaidžiančių profesionalų. Todėl 1930 m. buvo surengtas pirmasis atskiras futbolui skirtas pasaulio čempionatas. Tuo tarpu olimpinėse žaidynėse, nors šiuo metu leidžiama žaisti ir profesionalams, didžioji dalis komandos žaidėjų turi būti iki 23 m. amžiaus, taigi dar nepasiekę savo sportinių įgūdžių piko. Taigi, kitaip nei daugumoje sporto šakų, futbole olimpinės žaidynės nėra aukščiausias laiptelis, o veikiau geras apšilimas prieš svarbiausias kovas. Šis atotrūkis tuomet buvo pastebėtas ir lietuviškoje spaudoje. Paminint faktą, kad savo atstovus į Paryžių pasiuntė 23 tautos iš 4 žemynų, buvo teigiama:
Toks gausingas tautų dalyvavimas futbole aiškiai rodo, kad futbolo žaislas kasmet vis įgauna daugiau simpatijų, randa mėgėjų visam pasauly ir taip smarkiai visur prigija, kad nerasi krašto kur jo nebūtų. Nors yra daug panašių futbolui žaidlų ir buvo tikėtasi anksčiau, kad jie padarys futbolui konkurenciją, bet paskutinių 10 metų laikotarpis mums duoda tikrų skaičių, kad visur progresingai šis sportas auga ir jau pasidarė vienas populiaringiausių žaislų pasauly šiais naujaisiais laikais ir yra vienas vyraujančių žaislų pasauly. Beveik visuose kraštuose futbolo sporto organizacijos yra gausingiausios. Pav. vien centro Europoj yra priskaitoma keletas milijonų aktingų futbolininkų ir šiais metais vienoj tik Francūzijoj jau priskaitoma per 4000 futbolo klubų.
(Steponas Garbačiauskas, „VIII Olimpiados futbolo turniras“, Sportas, 1924, Nr.12–13, p. 92)
Lietuvos varžovė olimpiadoje – Šveicarijos vienuolikė – buvo patyrusi, dalis jos žaidėjų žaidė klubuose. Gal dėl mandagumo, bet pakalbintas šios šalies sportininkų atstovas Kurtas Gassmanas paatviravo, kad prisibijo lietuvių komandos, nes visiškai nežino, ko iš jos tikėtis, ji į stadioną išbėgs vos ne tiesiai iš traukinio. Tuo tarpu šveicarų komandos žaidimą lietuviai galėjo paanalizuoti, tai buvo žinoma ir ne vieną galingą komandą jau įveikusi ekipa. Šiame jo juokelyje buvo tiesos, kadangi iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, kokia sudėtimi Lietuvos komanda pasirodys Paryžiuje. Dėl geopolitinių priežasčių, neseniai prijungus prie Lietuvos Klaipėdos kraštą, buvo skirtos net šešios vietos jo atstovams, tačiau pastarieji miglotomis aplinkybėmis nespėjo į traukinį. Tuo tarpu vienas futbolo ir kitų sporto šakų pradininkų Lietuvoje lakūnas Steponas Darius, kuriam taip pat buvo numatyta vieta, neatvyko greičiausiai todėl, kad kaip aktyvios tarnybos karininkas, aviatorius bijojo patirti traumą, kuri kenktų jo tarnybą. Arba, žinant S. Dariaus būdą, greičiau galima spėti, kad bijojo ne jis pats, o jo viršininkai… Kadangi sportas buvo visai nesenas reiškinys tuometėje mūsų visuomenėje, reikia suprasti, kad tikrai nedaugelis žmonių į tokią veiklą žiūrėjo palankiai. S. Dariaus, tegul ir sporto entuziasto, vadovybei galėjo nepatikti mintis, kad olimpinių žaidynių metu ir taip drąsa ir atsidavimu garsėjantis atletas gali atiduoti visas jėgas ir persitempti.
K. Gassmano nuogąstavimai buvo be reikalo – mėgėjai lietuviai, kaip patys pripažino, niekada gyvenime nežaidę rimtame stadione, sutriko ir aukštą lygį rodžiusių šveicarų buvo sutriuškinti 0:9. Tačiau reikia pažymėti, kad Šveicarijos komanda nuėjo iki pat finalo, pralaimėjo tik nesulaikomiems urugvajiečiams ir pasipuošė sidabro medaliais. Tuo tarpu K. Gassmanas tapo labai ryškiu žmogumi sporto pasaulyje. 1948 m. jis organizavo pirmąją po Antrojo pasaulinio karo siaubų olimpiadą Sankt Morice Šveicarijoje vykusias Žiemos žaidynes. Dar labiau išgarsėjęs futbolo pasaulyje 1951–1960 m. ėjo FIFA generalinio sekretoriaus pareigas ir organizavo Šveicarijoje 1954 m. vykusį pasaulio futbolo čempionatą. O kažkada prisibijojo debiutuojančios lietuvių komandos, kurie dar nebuvo žaidę tikrame stadione…
„Lietuvos Olimpinė futbolo komanda išvažiavo Paryžiun“, Sportas, 1924, Nr.12–13, p. 99
Kalbant apie sporto organizatorius, nors trumpu žodžiu norisi užsiminti apie energingą Stepono Garbačiausko – anksčiau cituoto straipsnio autoriaus – asmenybę. . Būtent šis sporto entuziastas ir diplomatinių gabumų turintis žmogus nuvyko į Paryžių, rūpinosi iš Prancūzijos valdžios gauti kiek įmanoma daugiau pagalbos atvykstantiems sportininkams. Pačioje Lietuvoje gi vyravo pasimetimas – sporto tradicija kelią skynėsi tik noromis nenoromis, tad daugeliui ministerijų pareigūnų vis dar buvo neaišku, kodėl gi čia tuos sportininkus reiktų paremti. Tokių entuziastų, kaip anksčiau minėti J. Šulginas, S. Darius, S. Garbačiauskas ir kiti veikla nulėmė, kad be kurioziškai sudėtingomis sąlygomis išvykusios futbolo rinktinės, olimpiadą pasiekė, dar vienos sporto šakos atstovai – dviratininkai.
Dviratis tuo metu buvo populiari susisiekimo priemonė, tad nenuostabu, kad dėmesio sulaukdavo ir jų lenktynės. Jau minėtas J. Šulginas vienas pirmųjų Lietuvoje stengėsi steigti velodromus, tačiau neretai dviračių varžybos vyko keliais. Surengus 115 km distancijos kvalifikacines varžybas (nuo Kauno į Marijampolę ir atgal), paaiškėjo mūsų atstovai olimpiadoje. Iš septyniolikos pretendentų jais tapo „Makabi“ klubo atstovas Isakas Anolikas ir Lietuvos dviratininkų sąjungą atstovavęs Juozas Vilpišauskas. Tiesa, nors šie sportininkai buvo laikomi favoritais, jiems nepavyko finišuoti – I. Anolikui sugedo dviratis, o J. Vilpišauskas užsimanė pailsėti, nepagalvojęs, kad poilsio laikas įskaitomas į galutinį laiką… Teko kartoti varžybas, kol finišavo reikiami kandidatai, viliantis , kad atstovauti neiškeliaus sėkmę pačiupę mažesnio pajėgumo sportininkai…
Žinoma, galima buvo nuspėti, kad tokia pradžia nulems nesėkmę ir olimpiadoje, kaip galop ir nutiko. Kaip ir futbolininkų, dviratininkų kelionė nepraėjo be kuriozų. Nuvykus į Olimpiadą, paaiškėjo, kad abiejų Lietuvos atstovų dviračių kokybė prasta. J. Vilpišauskui pasisekė geriau – jo prancūzišką „Peugot“ dviratį apsiėmė pataisyti šioje šalyje veikusi firmos atstovybė, o štai I. Anolikas važiavo su vokišku „Brennabor“, todėl jį taisyti teko už savo lėšas, kurias išeikvojus nebeliko pinigų net maistui. Deja, nesėkmės tuo nesibaigė. Olimpinės rungties metu, kai atstumas buvo pusantro karto ilgesnis nei per kvalifikacines varžybas – 188 km, J. Vilpišauskas skaudžiai griuvo ir buvo priverstas pasitraukti iš varžybų. Tuo tarpu I. Anoliką toliau kamavo dviračio gedimai – net sukišus paskutinius pinigus nepavyko jo sutaisyti ir jis eilinį kartą neatlaikė. Geraširdis prancūzas padėjo sukrapštyti pinigų kelionei į Paryžių, kur atletą parėmė Lietuvos atstovybė, nupirkusi bent traukinio bilietą namo…
Taigi, norėdami dalyvauti varžybose sportininkai tuo metu aukojo savo laiką ir pinigus, gaudami tik minimalią valstybės paramą. Tai buvo suprantama, juk Lietuva dar buvo žemės ūkio kraštas, fizinio darbo netrūko ir nemaža dalis visuomenės manė, kad jaunimo savanoriškas jėgų švaistymas sportui tėra neadekvati pramoga. Neatsitiktinai didžioji, nespecializuota spauda olimpiadai skyrė nedaug dėmesio. Užgožė ne tik tradicinės pirmųjų puslapių naujienos, susijusios su užsienio politika, bet ir labiau specifiniai nutikimai. Antai tuo pat metu iš Kauno kalėjimo pabėgo net 75 kaliniai ir tai sukėlė didžiulį sąmyšį. Leidinyje „Lietuva“ buvo piktinamasi, kad policija, nors ir užvėrusi tiltą per Nemuną į Aleksotą, netikrino gyventojų, kurie kėlėsi per upę valtimi ar teisinosi, esą jiems kaip darbinininkams nešiotis dokumentą nepatogu, todėl palikę jį namie. Kaip matome iš straipsnio, neprisistatę pareigūnai vakare net darė kratas Senamiesčio butuose, tačiau skubėdami, matyt, per daug nesigilino į tai, kokius dokumentus pateikia žmonės. Suprantama, kad kilus tokiam chaosui ir įtampai, piliečiai reikalavo griežtų bausmių pažeidėjams ir olimpinių žaidynių atidarymas toli Prancūzijoje toli gražu nebuvo didžiausias prioritetas. Nesunku tai suprasti – belieka bent pamėginti įsivaizduoti kokį chaosą tokia naujiena sukeltų šiandien…
Medinis Aleksoto tiltas, Stanislovo Lukošiaus reprodukcija, XX a. 3 deš. Kauno miesto muziejaus fondai
Mūsų šiauriniai kaimynai jau turėjo visai kitokį požiūrį į sportą ir tai atsispindėjo rezultatuose. Estų imtynininkas Eduardas Pütsepas laimėjo aukso medalį, o iš viso ši nedidelė šalis gavo net 6 medalius. Visą pasaulį šokiravo ir pribloškė gyventojų skaičiumi už Lietuvą nežymiai didesnė Suomija, kuri laimėjo net 37 medalius, tarp jų 14 aukso. Nepaisant įspūdingo 45 laipsnių karščio, bėgimo rungtyse net penkis medalius laimėjo suomis Paavo Nurmi – tai buvo tų laikų rekordas, tad nenuostabu, kad neseniai nepriklausomybę iškovojusioje šalyje šis atletas buvo sutiktas kaip tautos herojus. Medalių varžybose suomiai aplenkė šeimininkę Prancūziją ir nusileido tik didelį dėmesį sportui jau tuo metu skyrusių JAV olimpinės rinktinės, kuri dominavo daugelyje rungčių.
Penkis aukso medalius Paryžiaus olimpiadoje laimėjusio Paavo Narmi sutikimas Suomijoje, 1924. Helsinkio miesto muziejaus fondai
Akivaizdu, kad praėjus šimtmečiui situacija pasikeitusi iš esmės ir atletams sudaromos tikrai ženkliai geresnės galimybės įgūdžiams atskleisti. Svarbesnė teigiama šios istorijos dalis – galima pasakyti, kad net ir po ne itin sėkmingo lietuvių dviratininkų pasirodymo olimpiadoje dviračių sportas Lietuvoje tik sustiprėjo – 1925 m. Kaune atsiranda dviračių trekas, o I. Anolikas dar sudalyvavo 1928 m. olimpiadoje Amsterdame, nors ir ten, deja, jam trūko sėkmės varžyboms pabaigti.
Vis dėlto tai prisidėjo prie dar didesnio dviračių populiarinimo Lietuvoje. Antai Kauno miesto muziejaus fonduose saugoma fotografija, kurioje pozuoja būrelis gimnazistų, o kartu su jais – į medį atremtas „dviratis žirgas“.
Grupė Jėzuitų gimnazijos moksleivių su mokytoju Daujėnų ūkyje, 1930–1931 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Trumpai apibendrinant, verta pasakyti, kad startas 1924 m. Paryžiaus olimpiadoje buvo „prisvilęs blynas“, bet suteikė mūsų sportininkams vertingų pamokų, skatino kalbėti apie patį sportą, kas tuomet Lietuvoje buvo dar gana neįprasta ir spartino jo raidą, kuri jau už dešimtmečio buvo gerokai aukštesniame lygyje. O praėjus šimtui metų ir olimpiadai vėl sugrįžus į Paryžių belieka tikėtis sėkmingų Lietuvos atstovų pasirodymų ir puikių akimirkų visiems sporto gerbėjams šiandien.
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita
