Įrašas

Prieš 100 metų: Lietuvos kultūrinis šuolis 1923 metais

Tebesitęsiantis Rusijos karas prieš Ukrainą, teroristų išpuoliai Izraelyje, vis pasigirstantys naujų įtampų įvardinimai žiniasklaidoje neleidžia visiškai atsipalaidavus sutikti jaukias šv. Kalėdų ir Naujųjų metų šventes, ramiai palydėti senuosius ir viltingai laukti ateinančiųjų. Tokiais atvejais norisi atsigręžti į jos didenybės istorijos pamokas, kurios visuomet kiek ramina – nors istorija kupina ne tik gražių ir kilnių žmonijos nuveiktų darbų, bet ir sunkiai suvokiamų siaubų bei nusikaltimų, ji pribloškia savo pastovumu. Supratimas, kad esame savojo laiko belaisviai, kaip ir tūkstančius metų prieš mus gyvavusių civilizacijų žmonės bei mūsų vaikai ir šių įpėdiniai, gali nuliūdinti, bet gali ir suteikti stoiškos ramybės. O gal padėti suprasti: kad ir su kokiais sunkiais iššūkiais, kad ir su kokiomis netektimis, žmonija visgi sugeba kažkaip susitvarkyti, o tada toliau kabintis į kasdienius darbus, mėginti plėtoti kultūrinį gyvenimą. Taip nusiteikus, siūlau laiku nukeliauti į 1923-iųjų bei 1924-ųjų sandūrą ir pasidairyti, kokius juos matė to laikotarpio žmonės.

Pagrindinis valstybės dienraštis „Lietuva“ metus pabaigė tokiomis mintimis, kurias norisi pristatyti detaliau:

Atsigrįžus atgal pažiūrėti, kas mūsų valstybės išgyventa ir atlikta šiais merdinčiais metais ir kas mus laukia atžygiuojančiais naujaisiais, tuojau pastebime vieną įvykį, kuris nustelbia visus kitus politinius, kultūrinius ir ekonominius įvykius mūsų gyvenime. Tas įvykis – tai Klaipėdos klausimo sprendimas. Paminėjus tą klausimą, pro mūsų akis tuoj prabėga visa eilė atskirų atsitikimų: štai rizikingas Klaipėdos lietuvių sukilimas, siekęs žūt-būt susijungti su motina Lietuva, štai triukšmas visoj Europoj dėl to sukilimo, štai, ultimatumas mūsų Vyriausybei ir grūmojimas mums politikos didžiumų, štai derybos su jais ir, pagaliau, perdavimas mums Klaipėdos neapsakomai sunkiomis sąlygomis, kurios gresia mūsų suverenumui, įvedus į Klaipėdos klausimą, nieko bendro su juo neturintį mūsų santykių klausimą su Lenkija. Paskui Ambasadorių svarstymas to klausimo ir projektų projektai, iš kurių aiškiai kyši Lenkijos ranka, kuri kėsinąsi prieš Lietuvos suverenumą ir nepriklausomybę šio klausimo sprendimo proga. Baimė dėl to ir protestai iš mūsų visuomenės pusės. Viltis, kad klausimas prieš Kalėdas bus išspręstas ir apsivylimas šioje srity, kadangi tas klausimas atidėtas dar ir naujiems metams…

Visi šitie pergyvenimai sąryšy su Klaipėdos klausimu duoda visiškos teisės šiuos besibaigiančius metus vadinti „Klaipėdos metais“. Tais metais Lietuvos Vakarai ėmė rinktis su savo branduoliu į vieną kūną. <…>[1]

Be abejo, šiame ilgame tekste plėtotos ir kitos problemos – nesutarimai su Lenkija dėl Vilniaus, ekonominės bėdos visoje Europoje, kurias įveikti padėjo stabilus lito kursas. Tiesa, liūdėta, kad Londono akcijų biržoje litas dar nepriimamas, nors kaimynų latvių latas kaip tik 1923 m. gruodį ten buvo įsileistas. Pasidžiaugta, kad atsirado naujų pramonės įstaigų, ypač Aleksote, vis daugiau žvalgytasi į Švediją ir Angliją, siekiant ieškoti ekonominių partnerių. Įdomu, kad reiklus anoniminis apžvalgininkas nebuvo patenkintas, atrodo, didele meno ir kultūros leidinių bei renginių pasiūla – jo nuomone, „nėra nė vieno kurį būtų galima vadinti dideliu ir pažymėtinu.“[2] Taigi net spauda, apžvalgininko žodžiais, išgyveno krizę. O futbolas, nors Lietuvoje taip niekada ir nepasiekė kultinio žaidimo statuso, būtent prieš šimtmetį pastebėta, kad „šis žaidimas įgijo pilietybės teisių ne vien miesteliuose, bet ir nemažoje dalyje sodžių.“[3]

Kaip ir šiais metais, daug diskutuota apie paminklus – iškilo du nauji paminklai Nepriklausomybės kovoms – Vilkaviškyje ir Ukmergėje, dar gyvas buvo pagerbtas tautinio atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius, kuriam paminklas pastatytas Kaune, Karo muziejaus sodelyje. O štai kitas jo bendradarbis „Aušroje“, poetas, vertėjas Stanislovas Dagilis jau po mirties pagerbtas Biržuose, kur jo paminklo mecenatu buvo žymus pramonininkas ir visuomenės veikėjas, S. Dagilio sūnėnas Martynas Yčas. Jis – vienas ryškiausių mecenatystės pradininkų tuometinėje Lietuvoje.

Tuometinis Kauno gubernijos atstovas Rusijos Dūmoje Martynas Yčas kartu su daininkais Elena bei Jadvyga Neimanaitėmis ir Miku Petrausku, 1912 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Dažnai savo gyvenamą laikotarpį matome kiek kritiškiau, nei yra iš tiesų. Todėl šiame trumpame straipsnyje dėl kelių minčių norisi padiskutuoti. Antai sunku pritarti cituoto straipsnio autoriui, kad 1923 m. buvo labai neproduktyvūs meno ir kultūros srityse ar kad spauda išgyveno krizę. Kad taip nebuvo, matome jau vien iš gausių Lietuvos muziejuose ir archyvuose saugomų tų metų publikacijų, muzikos ir meno kūrinių. Vien pažiūrėję į Kauno miesto muziejaus fondus matytume, kad 1923 m. įvyko nemažas proveržis. Žinoma, nelygu ką minėtasis apžvalgininkas laikė „dideliu ir pažymėtinu“, nes tai jau skonio reikalas.

FacebookMessengerEmailTwitterCopy Link