Įrašas

Prieš 100 metų: Lietuvos gyventojų surašymas

Lygiai prieš 100 metų Lietuvoje nutiko reikšmingas įvykis: rugsėjo 17–23 d. vyko šalies gyventojų surašymas. Dar ir šiandien tai istorikų neretai pasitelkiamas svarbus šaltinis, siekiant parodyti tuometinės Lietuvos gyventojų tautinę sudėtį, miestų augimą ir kitus svarbius šalies istorijos puslapius. Todėl baigiantis 2023-iesiems norėtume dar kartą nusikelti laiko mašina šimtmečiu atgal ir pristatyti šį iškalbingą šaltinį, leidžiantį daug sužinoti apie tų laikų Lietuvą. Pasistengsime pasitelkti to laikmečio archyvinę medžiagą, fotografijas ir laikraščių žinias, siekdami kuo autentiškiau pakeliauti po praėjusį šimtmetį.

Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo svajota tiksliai surašyti visus Lietuvos gyventojus. Nepriklausomybės kovos ir įtempta tarptautinė padėtis šiuos planus vertė atidėti bent keletą metų. Prie idėjos buvo grįžta 1922 m., kai spalio 11 d. pasirodė Prezidento Aleksandro Stulginskio ir ministro pirmininko Ernesto Galvanausko pasirašytas dokumentas, kuriuo skelbiama, kad bus surengtas toks surašymas ir pagrindiniai jo tikslai.

Tuometinis ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. 1921 m. fotografija iš knygos „Lietuvos albumas“. Antras fotografuotinis leidimas. Kauno miesto muziejaus fondai

Komisijos pirmininku paskirta taip pat ryški figūra Lietuvos ir Kauno istorijoje – buvęs krašto apsaugos ministras, atsargos pulkininkas leitenantas Antanas Merkys. Tam, kad Lietuvos gyventojai būtų surašyti, E. Galvanausko vadovaujama Vyriausybė skyrė beveik 606 tūkstančius litų, reikalingus darbuotojų algoms išmokėti ir kanceliarinėms išlaidoms padengti. Surašymas Lietuvoje atsiėjo gana pigiai, jei lyginsime su turtingesnėmis ir daugiau gyventojų turinčiomis valstybėmis: vienam gyventojui surašyti prireikė maždaug 20 centų, kai Anglijoje – 30, o JAV – net 50 ct.[1]

1923 m. rugsėjo 19 d. pagrindinio valstybės dienraščio „Lietuva“ vedamajame gyventojai skatinti aktyviai įsijungti į gyventojų surašymo darbą:

„Vyr. Vis. Gyventojų Surašymo Komisija praneša visuomenės žiniai, jog surašymas turi būti baigtas miestuose iki rugsėjo mėn. 20 dien. o kaimuose iki 23 dien. Jeigu iki pažymėtam laikui koks nors ūkis (būtas, namas) ar asmuo nebus dar surašytas, apie tai reikia tuojau pranešti surašomojo rajono vedėjui arba surašomos apygardos pirmininkui t. y. apskrityje apskrities viršininkui, o miestuose burmistrui.

Kadangi reikalinga, kad surašymo laiku neatsitiktų praleidimų, tai Vyr. Vis. Gyventojų Surašymo Komisija prašo visus asmenis, kam tik yra žinoma, apie kokius praleidimus, būtinai aukščiau minėtiems asmenims pranešti.“[2]

Tame pačiame leidinyje įdėta ir išsami anketa, į kokius klausimus piliečiai turėjo atsakinėti.

Gyventojų surašymo anketa, Lietuva, 1923-09-19, p. 1

Kitos dienos – rugsėjo 20 d. numeris akcentavo, kad tikslus laikas, kuris turi atsispindėti apklausoje, yra 1923 m. rugsėjo 16 d. 12 valanda. Vadinasi, turi būti surašyta tiksli to meto situacija, visi vaikai, gimę iki to, bet ne vėliau, lygiai taip pat visi žmonės, mirę po tos dienos, bet tuomet dar buvę gyvi. Tas pats pasakytina ir apie namų savininkus, siekiant patikslinti tuometinę adresų būklę. Tie, kas turėdami kokių nors tikslų iškraipys duomenis, būdavo gąsdinami baudomis. Reikia pasakyti, kad apie pusšimtis piliečių buvo nubausti įvairiomis baudomis, dauguma jų siekė apie 100 litų, o tai buvo tikrai nemenki pinigai.

Panašias žinias skelbė ir kiti to meto dienraščiai. Antai „Lietuvos žinios“ pasidalino beveik identiška žinute rugsėjo 20 d. numeryje, tačiau tai neatsidūrė tituliniame puslapyje, o liko kažkur leidinio viduryje. Netrūko tuomet ir įvairių šokiruojančių naujienų. Skandalingai atrodo „Lietuvos žinių“ rugsėjo 23 d. numeryje aprašyta žinia, kad žinomas Lietuvos generolas, Karo muziejaus direktorius areštavo vienerių metų mergaitę. Kaip toks įvykis galėjo nutikti, pateikiame skaitytojams toliau:

„20 IX-10 v. ryto sodnelyje prie Karo muziejaus buvo auklė turėdama ant rankų vienų metų mergytę, o su ja kartu buvo ir 6 metų berniukas.

Einant pro Karo muzejaus namus, kur stovi bosas su vandeniu, auklė leido mergaitei nusišlapinti.

Pamatęs tai generolas Nagevičius suareštavo 1 metų mergytę, auklę ir 6 metų berniuką. Kadangi mergytė dar ant kojų silpnai stovi ir pati negalėjo šaltojon nueiti, p. Nagevičius pašaukęs invalydą ir automobilį viršpažymėtus nusikaltėlius nugabendino III milicijos nuovadon, kur ir buvo pasodinti kartu su girtais ir kitokio plauko kaltininkais. Vaikučiai, ypač 6 metų berniukas, persigandęs verkė. Motinai ir tėvui prisiėjo pamesti darbas ir kelias valandas sugaišti, kad išvadavus prasikaltėlius.

Kadangi visi prasikaltėliai yra nuolatiniai Kauno gyventojai ir niekur pabėgti nesirengė, tat klausimas kam jie buvo areštuojami? Kam buvo laikomi nuovadoje? Kam maži vaikai gąsdinami? Kada bus galas sauvalei (ar pareigų nesupratimui? Rd.) mūsų demokratinėje respublikoje.“[3]

Vienas įtakingiausių Lietuvos kariuomenės karininkų, Karo muziejaus viršininkas generolas Vladas Nagevičius (pirmas iš kairės) su tuometiniu krašto apsaugos ministru pulkininku Baliu Giedraičiu (trečias iš kairės) ir generalinio štabo viršininku generolu Petru Kubiliūnu 1930 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Tikėtina, kad šio cituoto straipsnio autorius buvo švietėjas, žymus pedagogas, Kauno miesto pradžios mokyklų tinklo inspektorius Juozas Damijonaitis, nepabijojęs sukritikuoti įtakingą generolą, kuris taip pat buvo aktyvus švietėjas, visuomenininkas, tačiau neretai garsėjo ir perdėtu griežtumu bei skrupulingumu.

Kol duomenys buvo surinkti, apibendrinti ir pristatyti visuomenei, užtruko nemažai laiko. Jau 1924–1925 m. dalis duomenų buvo skelbiama viešai prieinamuose „Statistikos biuleteniuose“, o 1926 m. pasirodė net 311 p. leidinys „Lietuvos gyventojai“ lietuvių ir prancūzų kalbomis, kuriame jau buvo susisteminta visa informacija. Šis leidinys primena, kokia buvo Lietuva prieš 100 metų. Tiesa, verta paminėti, kad Lenkijos okupuotas Vilniaus kraštas ir neseniai prie Lietuvos prijungtas Klaipėdos kraštas nebuvo įtraukti į surašymą, tad istoriškai surašymas vyko mažiausioje Lietuvos teritorijoje. Taip buvo nustatyta, kad šalyje gyvena 2 028 971 gyventojas, iš jų 1 061 411 moterų ir 967 560 vyrų. Taigi Lietuvos gyventojų skaičius vos viršijo 2 milijonus. Tuometinė Lietuva dar buvo žemės ūkio kraštas, nes 85 procentai gyventojų gyveno kaimuose, o 15 procentų – miestuose. Dabar situacija kone atvirkštinė: miestuose, 2021 m. duomenimis, gyvena apie 68 procentai Lietuvos gyventojų. Vadinasi, neatsitiktinai XX a. Lietuvoje būtų galima pavadinti urbanizacijos amžiumi.

Vienas iš aktualiausių klausimų – etninė tuometinės Lietuvos sudėtis. Lietuviai sudarė 1,7 milijono gyventojų (83 proc.), žydai 154 tūkstančius (7,7 proc.), lenkai 65,6 tūkstančio (3,3 proc.), rusai 50,5 tūkstančio (2,6 proc.), vokiečiai 29,2 tūkstančio (1,4 proc.). Analizuojant duomenis svarbu matyti ir laikinosios sostinės sudėtį. Jau pirmaisiais metais po nepriklausomybės atgavimo vykęs miesto lietuvėjimas buvo labai spartus reiškinys. Apie tai ne sykį rašyta ir projekto „Prieš 100 metų“ straipsniuose. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos miestuose lietuvių kalba dar nedominavo, bet būtent aptariamu laiku ji užsitikrino svarbiausias pozicijas Kaune. Tai pagrindžia ir surašymo duomenys. Pagal 1923 m. Lietuvos Respublikos gyventojų surašymą, laikinojoje sostinėje lietuviai sudarė 59 proc. gyventojų, žydai – 27 proc., lenkai – 4,5 proc., vokiečiai – 3,5 proc., rusai – 3,2 proc.[4]

Netilo kalbos visuomenėje, kad tautinių mažumų narių skaičius galėjo būti kiek pamažintas, ypač lenkų – esą dėl vykstančio konflikto su Lenkija. Antai laikinojoje sostinėje, surašymo duomenimis, gyveno 4,5 procento lenkų, tačiau istorikas Pranas Janauskas užsimena apie metais anksčiau vykusį Kauno savivaldybės rengtą gyventojų surašymą, kuriame nurodyta, kad Kaune gyvena 9,8 procento lenkų, taigi dvigubai daugiau.[5] Įdomu, kad 1921 m. per Lenkijoje vykdytą surašymą taip pat nurodytas labai nedidelis lietuvių skaičius, tiesa, pats Vilnius ir aplinkiniai regionai į jį nebuvo įtraukti.

Dėl panašaus šalių dydžio įdomu palyginti gyventojų surašymo duomenis su mūsų kaimynų. Latvijoje toks surašymas vyko 1921 m., šalyje tuo metu gyveno 1 830 622 žmonės. Taigi Lietuva buvo tik truputėlį didesnė. Latviai savo valstybėje sudarė mažesnį procentą – išvis jų buvo 1,35 milijono (73,4 proc.). Tarp didžiausių tautinių mažumų išsiskyrė rusai – 193,7 tūkstančio gyventojų (10,5 proc.) ir žydai – 95,7 tūkstančio gyventojų (5,2 proc.). Dėl panašių priežasčių, kaip ir Lietuvoje, turint omenyje lenkus, Latvijoje tuo metu gyvenusį vokiečių skaičių duomenyse surašinėtojai galėjo kiek pamažinti – nurodytas 71 tūkst. (3,8 proc.). Beje, Latvijoje, Latgaloje, taip pat buvo lenkų tautinės mažumos atstovų – 51 tūkst. (2,8 proc.). Latvijoje gyveno ir lietuvių mažuma – 23 tūkst. (1,3 proc.).[6]

Be abejo, tuometinė Lietuva būtų buvusi didesnė, jei būtume įtraukę Klaipėdos krašto ir Vilniaus krašto gyventojus. Tačiau tuomet tautinė gyventojų sudėtis būtų buvusi visiškai kita, statistika būtų iškreipta. Todėl, norint pažinti to laikotarpio Lietuvą, galima palyginti ją su dabartine, 1923 m. gyventojų surašymo duomenys yra ir mums labai reikšmingi.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita


[1] Lietuvos gyventojai. 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenys, Kaunas: Centralinis statistikos biuras, 1926, p. xiv.

[2] Visi į gyventojų surašymo darbą, Lietuva, 1923-09-19, p. 1.

[3] F. Damijonaitis, Suareštavo vienų metų mergytę! Lietuvos žinios, 1923-09-23, p. 3.

[4] Pranas Janauskas, Lietuviškasis lūžis. Kalbų varžybos Kauno savivaldybėje 1918 –1928 m., Darbai ir dienos, t. 34, 2003, p. 34.

[5] Ten pat, p. 46.

[6] Latvijas statistiskā gada grāmata 1921, Riga: Müllera spiestuva, 1922.

FacebookMessengerEmailTwitterCopy Link