Pastaruoju metu Lietuvoje netrūko rinkimų. Visai neseniai – į Seimą, o pernai – į savivaldybių tarybas. Prieš šimtmetį rinkimai vyko atvirkštine tvarka – Seimas buvo renkamas 1923-iaisiais, o 1924-aisiais buvo renkami miestiečių atstovai. Šie šurmuliuodavo iškiliausio istorinio miesto pastato – Rotušės – koridoriuose ir priimdavo reikšmingus sprendimus, kad miestas, tapęs Laikinąja sostine, augtų ir stiebtųsi, sparčiai besivydamas turtingas tradicijas turinčias kitas Europos sostines. Būtent apie šiuos rinkimus šiandien ir pakalbėsime, pavartydami to laikmečio spaudą.
Rugsėjo 24 d. pagrindinio to meto dienraščio „Lietuva“ pirmasis puslapis buvo gausiai užpildytas įvairiomis tarptautinėmis naujienomis, o antrajame buvo patalpintas anoniminiu „Kauniečio“ pseudonimu pasivadinusio žurnalisto straipsnis „Rinkimų išdaviniai Kaune ir prospektai“ (šiuolaikine kalba sakytume „Rinkimų rezultatai Kaune ir perspektyvos“). Autorius gana kritiškai vertino šiuos rezultatus. Jo nuomone, mieste daugumą sudaranti lietuvių grupė gavo per mažai atstovų:
Rinkimų vaisiai į Kauno miesto savivaldybę jau žinomi. Jie yra nepatenkinami visų tų atžvilgiu, kurie laukė iš šių rinkimų, kad jie duosią, pagaliau gausingiausiam Kaune gaivalui persvarą, ir naujoji miesto taryba galėsianti lygiai ir sklandžiai dirbti. Šių rinkimų išdaviniais paliekama senoji netikra ir neaiški padėtis miesto valdyboj. Vėl veikiausiai eis frakcijų derybos, ilgos kalbos, savo pozicijų aiškinimasis, ginčai dėl kalbos, dėl tarnautojų tautybės, dėl miesto turtų sunaudojimo, dėl miesto plėtimo ir gražinimo ir kitų dalykų, ir vėl negreitai bus prieinama prie pageidaujamų sprendimų, ir vėl trejus metus mūsų laikinosios sostinės reikalai bus apleisti ir neišsprendžiami.
Toliau straipsnio autorius kaltina išrinktuosius į tarybą nekompetencija ir nenusimanymu miesto reikaluose. Įdomu, kad didesnė dalis kritikos skirta būtent „mūsų miesto lietuviškajai visuomenei“, kadangi daugiau nei pusę išrinktų atstovų (59 proc.) sudarė tautinių mažumų nariai, nors tuometiniame Kaune gyventojų daugumą jau sudarė lietuviai. Be to, lyginant su 1921 m. savivaldybių tarybų rinkimais, balsavusiųjų skaičius išaugo nuo 51 iki 66 proc. Tarp tautinių mažumų dominavo žydai (30 proc.) ir lenkai (23 proc.); šie skaičiai nuo ankstesnių rinkimų smarkiai nepakito, nors autorius teigė, kad prie lenkų buvo priskirti ir lenkiškai kalbantys Kauno lietuviai, kurie, nepaisydami tarp šalių vis dar tebesitęsusio konflikto, tradiciškai save laikė lenkiškos kultūros dalimi. Vis dėlto straipsnyje pastebėtas vienas didesnis pokytis – stipriai išaugo socialdemokratų palaikymas, kurį autorius siejo su nukritusiu komunistų palaikymu, dar juntamu vos prieš kelerius metus (žr. anksčiau projekte skelbtą žinutę iš Mykolo Riomerio dienoraščio). Taigi socialinės lygybės idėjų svarba niekur nedingo, tik demokratinėje santvarkoje į jas buvo žiūrima vis nuosaikiau. Įdomu, kad socialdemokratai su aštuoniais atstovais liko antra pagal dydį frakcija mieste ir nusileido tik lenkų darbininkų frakcijai, kurią sudarė dešimt atstovų. Visgi samprotaujama, kad netrukus mieste bus pereita nuo pozicijos ir opozicijos susiskaldymo tautiniu pagrindu prie susiskaldymo darbininkijos ir buržuazijos kategorijomis. Tuo tarpu 1921–1924 m. laikotarpiu didumą balsų taryboje sudarė tautinių mažumų blokas, o lietuviai liko mažumoje. Vis dėlto, kaip visus tenkinanti figūra, burmistru 1921 m. buvo išrinktas, o 1924 m. perrinktas keliose vyriausybėse ministro pareigas ėjęs Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vileišis (1872–1942), kuriam teko nemažai laviruoti, tačiau pavyko šį chaosą bent šiek tiek suvaldyti.
Išrinktoji Kauno miesto savivaldybės taryba prie Rotušės pastato, 1924 m., Kauno miesto muziejaus fondai
Apie tai daugiau rašoma lapkričio 3 d. straipsnyje „Kauno miesto naujoji taryba ir kova dėl administracijos“, kuriame jau išsamiau aptariama, kaip vyksta postų dalybos po rinkimų. Pirmiausiai autorius, žurnalistas Antanas Bružas, nurodo, kad tautinės mažumos sumobilizavo savo rinkėjus, vykdė tik į juos nukreiptą agitaciją ir griežtai ragindo kauniečius balsuoti tik pagal tautinę priklausomybę, nes kitaip laimėję rinkimus lietuviai esą „pašalintų jų kalbą iš mokyklų, bažnyčių ir t.t.“. Tuo tarpu lietuviai niekaip nesugebėjo susitarti ir „susiskaldė į daugybę partijų, ruošė viešus mitingus, kurie daugumai jau yra taip įgrisę, jog jų ir klausyti mažai kas ėjo, nes iš agitatorių lūpų vien šmeižimus, kitų partijų juodinimo ir savo kromelio dievinimo žodžius teišgirsdavo.“ A. Bružo teigimu, tai lėmė, kad lietuvių visuomenė liko palyginti pasyvi: iš 46 tūkstančių turėjusių teisę balsuoti lietuvių rinkimuose dalyvavo 30 tūkstančių.
Šiame straipsnyje buvo išvardytos naujai išrinktos tarybos frakcijos. Daugiausia atstovų turėjo žydai – 21, lenkai – 16, lietuviai – 13. Įdomu, kad socialdemokratai sukūrė atskirą frakciją iš 8 narių, darbininkai (praktiškai komunistai) – 5, iš kurių vienas, beje, sėdėjo kalėjime. Taip pat buvo mažesnių frakcijų: valstiečių liaudininkų (3 nariai), vokiečių (3 nariai) ir rusų (1 narys). Nors žydai turėjo daugiausia atstovų, A. Bružas teigia, kad jie buvo pasidalinę į dvi frakcijas:
Realistų grupės 8 žmonės, kurių vadai Chodosas, Varšavskis, yra daugiau valstybiniai nusistatę; jie sakosi esą čia gimę ir čia gyvena ir todėl stengiasi išvengti bet kokios neapykantos iš valdžios ir lietuvių visuomenės pusės, o likusieji – sionistai, kurių vadai Volfas, Roginskis ir Garfunkelis, sakosi esą tik žydai, kaipo mažuma, kurią valdžia spaudžia, persekioja ir t.t. ir yra griežtai nusistatę prie progos neįsileisti nei vieno tautinio lietuvių bloko žmonių į komisijas ir apskritai į miesto administracijos reikalus.
Paminėtas vienas iš frakcijos lyderių, ilgametis Kauno miesto savivaldybės tarybos narys Leiba Chodosas (1875–1942), stambus medienos pirklys, vėliau butų nuomininkas Kaune, nusistatęs palankiai Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu ir aktyvus antikomunistas. Nepaisant to, kad jo duktė Marija prieš tėvo valią buvo tapusi aktyvia pogrindinių komunistinių antivalstybinių organizacijų nare, po okupacijos L. Chodosas sovietų buvo suimtas ir išvežtas į Sibirą, kur mirė. Vienas ryškesnių kitos, sionistais įvardintos, grupės atstovas buvo dar visai neseniai apie žydų tautinę autonomiją bene garsiausiai kalbėjęs ir net knygą apie tai parašęs Levas Garfunkelis (1896–1976), apie kurį projekto rėmuose taip pat esame užsiminę (žr. 1920 m. lapkričio 2 d. | Kauno kronika). Iš „Lietuvoje“ pateiktos informacijos matome, kad 1924 m. žydų tautinės autonomijos idėja jau buvo prigesusi, tačiau žydų tautinė mažuma dar vaidino reikšmingą vaidmenį Kauno miesto valdyme. Čia taip minima ir ilgamečio tarybos nario Sulimo Volfo (1877–1942), kuris 1921 m. ėjo net Kauno miesto savivaldybės tarybos pirmininko pareigas, pavardė. Po tėvo Isero Bero Volfo mirties 1935 m. jis ėmė vadovauti populiariam „Volfas-Engelman“ bravorui, kurį buvo įkūręs jo senelis, ir taip pat buvo renkamas į Lietuvos Respublikos Seimą. Po sovietinės okupacijos Sulimas Volfas, kaip ir priešingai stovyklai priklausęs Leiba Chodosas, buvo komunistų ištremtas į Sibirą, kur mirė. Toks likimas, deja, būdingas daugybei aktyvių tarpukario Kauno savivaldybės narių, nepaisant jų tautinės ar partinės priklausomybės.
Kauno miesto savivaldybės tarybos nario Leibos Garfunkelio knygos apie žydų autonomijos Lietuvoje galimybes viršelis, 1920 m.
Nepaisant vis dar tebesitęsiančios įtampos tarp Lietuvos ir Lenkijos, svarbų vaidmenį Taryboje atliko ir lenkų tautybės kauniečiai. Be abejo, dėl besitęsiančio konflikto jų galimybės vystyti veiklą mažėjo ir buvo gerokai menkesnės nei anksčiau. Kitos tautinės mažumos didesnio svorio neturėjo, o lietuvių frakcijai nuolat stigo vieningumo, todėl kairiosios politinės jėgos pasitraukė iš bendros lietuvių frakcijos. 1924-aisiais Kauno miesto taryboje dar buvo tęsiama tradicija, pagal kurią pirmininko ir jo pavaduotojo postus paeiliui užimdavo skirtingų tautybių delegatai. Apie tai rašoma ir straipsnyje:
Pirmus metus pirmininkauja lietuvis, o jį pavaduoja žydas, antrus metus pirmininkauja žydas, o jį pavaduoja lenkas. Mat prezidiumas renkamas tik vieniems metams.
1924 m. pabaigoje pirmininku buvo išrinktas Antanas Merkys (1887–1955), reikšminga figūra Kauno ir Lietuvos gyvenime. Jis pasižymėjo ne tik kaip paskutinis Nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas, bet ir kaip ilgametis Kauno savivaldybės tarybos narys, 1933–1939 m. ėjęs ir miesto burmistro pareigas. Vėliau keturiolika metų jis buvo kalintas sovietinių okupantų, kol mirė toli nuo tėvynės. Kauno Petrašiūnų kapinėse šį žymų miesto politiką primena tik jam skirtas kenotafas.
Kalbant apie burmistrą, šio miesto vadovo klausimas tapo labai aktualus. Nuo 1921 m. spalio miestui vadovavęs J. Vileišis buvo laikomas visiems priimtinu, bet niekam ne idealiu kandidatu. Ieškant bendro sprendimo, buvo prisiminta Antano Smetonos pavardė. Nors pirmojo Lietuvos prezidento kandidatūra atrodė priimtina visų partijų ir tautybių tarybos nariams, jis pats, matyt, puoselėdamas viltis sugrįžti į aukštesnį postą, atsisakė siūlymo tapti Kauno burmistru. Tuo tarpu einantis pareigas burmistras J. Vileišis 1923 m. birželį taip pat buvo kandidatavęs į prezidento postą. Po balsavimo Seime santykiu 26 prieš 49 jis buvo priverstas nusileisti tuometiniam prezidentui Aleksandrui Stulginskiui. Vis dėlto Kauno mieste J. Vileišis per trejus metus jau buvo įgijęs daug šalininkų, todėl A. Smetonai atsisakius, iškart daugumos nuspręsta suteikti jam galimybę tęsti pradėtus darbus.
Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, 1928 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Signataras tiko visoms frakcijoms, tačiau žydams jis turėjo prisižadėti, kad į burmistro pareigas eis kaip nepartinis, o ne nuo valstiečių liaudininkų frakcijos, kuriai priklausė. Lenkų ir žydų frakcijoms pritarus J. Vileišio kandidatūrai, lietuvių frakcija taip pat domėjosi, ar jis per daug nenuolaidžiaus tautinėms mažumoms. Burmistras atkirto, kad jokių direktyvų nei iš vienos frakcijos jis nepriimsiąs, o sprendimus priimdamas bus ir toliau linkęs vadovautis savo galva. Vis dėlto prieš pat balsavimą paaiškėjo, kad burmistrą kelia atskira valstiečių demokratų frakcija, atsiskyrusi nuo lietuvių frakcijos. Dėl šios priežasties lietuvių frakcija atsisakė dalyvauti balsavime. Nepaisant to, parėmus tautinėms mažumoms, burmistras J. Vileišis surinko 44 balsus ir buvo perrinktas. Valdybos nariais buvo paskirti 43 balsus gavęs lenkas Boleslovas Liutikas ir 39 balsus gavęs žydas Joselis Rosinkis. Įdomu, kad tuo pačiu metu jie buvo ir Seimo nariai. Tuometinėje Lietuvoje buvo visiškai įprasta praktika, kai savivaldybės tarybos nariai eidavo ir Seimo nario pareigas. Prisiminkime, kad 1923 m. kandidatuodamas į prezidentus J. Vileišis ėjo ir Kauno miesto burmistro bei Seimo nario pareigas. 1924 m. perrinktas J. Vileišis dar daugiau jėgų skyrė Kauno miestui ir į Seimą nebekandidatavo. Dėl jo asmenybės šarmo, gausių talkininkų, o kartais ir kritikų savivaldybės taryboje Kaune tęsėsi dinamiškas, veržlių statybų ir kultūrinio progreso laikotarpis, apie kurį dar ne kartą rašysime projekte „Prieš 100 metų“.
Kauno burmistras Jonas Vileišis apžiūri statomą bažnyčią, XX a. 3 deš. Kauno miesto muziejaus fondai
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita
