1920 m. rugpjūčio 7 d. prasidėjo Kauno vokiečių gimnazijos istorija. Kaunas 1918–1940 m. buvo įvairiatautis miestas. Nors, pagal 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenis, Kaune vyravo lietuviai (58,97 %), tačiau nemažą gyventojų dalį sudarė ir įvairios tautinės grupės: žydai – 27,09 %, lenkai – 4,54 %, vokiečiai – 3,54 %, rusai – 3,15 %, kiti – 0,44 %. Iš viso tuo metu Kaune gyveno 92 446 žmonės (įskaičiuojant ir 2097 svetimšalius).
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, išrinktai Laikinajai vyriausybei, be kitų uždavinių, teko iš karto imtis kurti ir švietimo sistemą.
Mokyklų buvo mažai, materialinė jų bazė itin skurdi, labai daug beraščių ir mažaraščių. Todėl reikėjo kuo skubiau plėsti mokyklų tinklą ir gerinti esamų mokyklų padėtį.
Kaunas nebuvo išimtis. Todėl, kaip rašoma Kauno miesto savivaldybės ataskaitoje, Kauno savivaldybės vienas iš svarbiausių tikslų buvo „sistematiškai eiti prie visuotino, visiems priverstinio pradžios mokslo įvedimo“[1]. Dar 1918 m. Kauno mieste iš vokiečių okupacinės valdžios buvo perimta 21 mokykla, kurioje mokėsi 2218 vaikų. 5 buvo lietuviškos mokyklos (mokėsi 296 vaikai), 11 lenkiškų (1331 vaikas), 2 žydiškos (216 vaikų) ir 3 vokiškos (375 vaikai).[2]
Pradinių mokyklų ir jose besimokančių mokinių skaičius akivaizdžiai rodo, kad vokiečių tautinė grupė iš kitų išsiskyrė gana geru lankomumu (Kaune tuo metu gyveno apie 3000 vokiečių). Remiantis archyviniais dokumentais galima teigti, kad 1918–1940 m. laikotarpiu Kauno vokiečių mokyklinio amžiaus vaikai, palyginti su kitų tautinių grupių vaikais, sudarė tik nežymią mokyklos nelankančių vaikų dalį. Pavyzdžiui, 1929 m. Kaune vykdytos registracijos duomenimis, tik 5 (t. y. 1,59 %) mokyklinio amžiaus vokiečių vaikai nelankė mokyklos. Vokiečių bendruomenė pasižymėjo ir dideliu raštingumu. Pavyzdžiui, 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, vokiečiai raštingumu lenkė lietuvius, rusus ir lenkus. Vokiečius raštingumu lenkė tik latviai (76,68 %). O vokiečių ir žydų raštingumo lygis buvo labai panašus: žydai – 70,85 %, vokiečiai – 70 %.
[1] Kauno miesto savivaldybės darbuotė švietimo srityje nuo 1918 iki 1927 m., KRVA, f. 219, ap. 1, b. 552, l. 9.
[2] Ten pat.
Kauno miesto tarybos ir Švietimo ministerijos pastangomis lėtais žingsneliais buvo gerinama švietimo sistema. Pradinėse mokyklose besimokančių mokinių pamažu ėmė daugėti. Kauno vokiečių pradinėse mokyklose mokinių skaičius taip pat augo. Todėl jau 1919 m. rudenį Kauno vokiečių bendruomenė ėmė rūpintis, kad Kaune būtų įkurta ir vokiečių aukštesnioji realinė mokykla (gimnazija). Tačiau realūs gimnazijos steigimo žingsniai buvo žengti tik 1920 m. gegužės 25 d., kai įvyko Kauno vokiečių, norinčių įsteigti mokyklą, tėvų susirinkimas, kurio metu buvo įsteigta sąjunga vokiečių aukštesniajai mokyklai įkurti ir išlaikyti – Vokiečių aukštesniosios realinės mokyklos 1920 m. įsteigta sąjunga.
Sąjungos įstatuose buvo numatyta, kad gimnazijoje galės mokytis ne tik Lietuvos vokiečių bet ir kitų tautybių vaikai – tiek berniukai, tiek ir mergaitės. Mokestis už mokslą priklausė nuo to, ar mokinio tėvai buvo sąjungos nariai, ar – ne. Narių vaikams mokslas kainavo 30 auksinų, o ne sąjungos narių – 50 auksinų per mėnesį. Prašymas dėl privačios aukštesniosios realinės vokiečių gimnazijos įsteigimo Švietimo ministerijai buvo išsiųstas 1920 m. birželio 16 d. Iš pradžių leidimas suteiktas nebuvo, tačiau įvykdžius visus ministerijos reikalavimus 1920 m. rugpjūčio 7 d. leidimas buvo išduotas ir rugpjūčio 18 d. pradėtas mokinių priėmimas į pirmas–penktas klases.
Buvo skelbiama, kad „<…> Į mokyklą priimami visų Lietuvos nacijų vaikai. Mokinamos tarp kitko bus Lietuvių, Vokiečių, Rusų, Anglų ir, reikalui esant, aukščiausiose klasėse Lotinų kalbos, be to, matematika, fizika, chemija, paišymas (per du metus ir technikos paišymas), mankštinimas, koro dainavimas ir t. t. ir t. t. Mokslo kalba vokiečių. <…>“ 1920 m. rugsėjo 28 d. mokyklos direktoriumi buvo paskirtas Lietuvos vokietis Eugen von Kattché, nes Vokiečių realinės mokyklos sąjungos pirmininkas, mokyklos steigimo inciatorius Erhardas Jansenas neturėjo Lietuvos pilietybės ir eiti mokyklos direktoriaus pareigų negalėjo.
1920–1921 mokslo metus mokykla pradėjo su 194 moksleiviais (112 berniukų ir 82 mergaitės) ir neturėdama nuosavų patalpų.
Tad laikinai dalijosi vokiečių pradinės mokyklos patalpomis buvusiame senelių prieglaudos pastate, A. Mickevičiaus g. 5. Kadangi patalpos buvo mažos, realinės mokyklos mokiniams pamokos vykdavo po pietų.
1921 m. vokiečių realinė mokykla buvo perkelta į Prieplaukos kranto ir Gardino gatvės 8-ąjį pastatą, kuriame nuo 1921 m. vasaros veikė Žydų realinė mokykla. Vokiečių mokyklos mokiniams pamokos vykdavo po pietų, o žydų vaikams iš ryto. Pastovių patalpų neturėjimas labai apsunkino mokymosi planus. Norint suteikti kokybišką mokslą, reikėjo kuo skubiau rasti lėšų nuosavam mokyklos pastatui ir mokymo priemonėms įsigyti. Mokyklos gyvavimo pradžia buvo sudėtinga ne tik dėl finansinių sunkumų, bet ir dėl nesutarimų tarp mokytojų bei Vokiečių realinės mokyklos sąjungos pirmininko E. Janseno. Pirmininkas neturėjo mokytojų ir vokiečių bendruomenės narių pasitikėjimo. Jis atsisakė teikti finansines ataskaitas apie mokyklos surinktas lėšas, be to, nebuvo imamasi jokių konkrečių veiksmų ieškant mokyklai patogių patalpų.
1921 m. mokytojai atsisakė dirbti naujais mokslo metais, jeigu nebus nušalintas mokyklos sąjungos pirmininkas E. Jansenas ir nuo jo visiškai priklausantis mokyklos direktorius E. von Kattché. Mokytojai ir mokinių tėvai norėjo, kad direktorius būtų kompetentingas specialistas. Direktorius E. von Kattché 1921 m. gegužės mėnesį buvo atleistas. Naujuoju direktoriumi 1921 m. rugsėjo 13 d. paskirtas Jonas Štrauchas (Johannes Strauch). J. Štrauchas Lietuvos vokietis, gimęs Trakuose, studijęs baigęs Sankt Peterburge, ten dirbo pedagoginį darbą, o 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1921 m. paskirtas vadovauti Kauno vokiečių gimnazijai ir jai vadovavo iki pat mokyklos uždarymo 1940 m. Nuo 1923 m. direktoriaus pareigas derino su filosofijos dėstytojo pareigomis Vytauto Didžiojo universitete (tuometiniame Lietuvos universitete).
Pasikeitus mokyklos direktoriui, o mokyklos sąjungos vairą perėmus S. Broedrichui, mokyklos materialinė padėtis ėmė gerėti. 1922 m. Vytauto prospekto ir Ūkio gatvių (dabar Totorių g.) sankirtoje pagal šveicarų architekto Eduardo Pejerio projektą pradėtas statyti mokyklos pastatas. 1924–1925 mokslo metai buvo pradėti naujose patalpose. Tuo metu buvo įgyvendinta tik dalis planuojamo pastato projekto. Buvo pastebėta, kad mokyklai stigs patalpų, todėl buvo prašoma leisti pastatą praplatinti ir pristatyti trečią aukštą. Leidimas buvo duotas, tačiau statybos darbai užbaigti jau pagal 1930 m. liepos mėn. 22 d. patvirtintą Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. 1930 m. mokyklai suteikiamas gimnazijos statusas.
Kauno vokiečių gimnazija buvo vienintelė vokiečių gimnazija Lietuvoje, todėl čia mokėsi ne tik Kaune gyvenusių vokiečių ir kitų tautybių vaikai, bet ir vaikai iš kitų Lietuvos vietovių.
Tam mokykla išlaikė ir mokyklos bendrabutį. 1940 m. gimnazija buvo uždaryta, o po 1941 m. sausio 10 d. vokiečių repatriacijos iš Lietuvos, jos veikla niekada nebuvo atkurta. 1920–1940 m. veikusi Kauno vokiečių gimanzija buvo svarbus intelektualinis ir kultūrinis Lietuvos vokiečių židinys.
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vedėja dr. Inga Puidokienė
Apie 100 metų skaičiuojančius įvykius kviečiame skaityti kasdien projekte „Prieš 100 metų“:
Literatūra:
B. Šetkus, Kauno žydų gimnazija dėstomąja lietuvių kalba: vokiečių ir žydų konfrontacijos darinys, Lituanistica. 2019. T. 65. Nr. 2(116), p. 73–87.
H. Stossun, Die Deutsche Oberrealschule bzw.das Deutsche Gymnasium in Kaunas, In Annaberger Annalen über Litauen und deutsch – litauische Beziehungen, 11. (2003): 193-238.
Erik Boettcher, Unsere Heimat und ihre Schule. In: Heimatgruß 1984, S. 11-30.
C. Kruck, Nekrolog für Prof. Dr. Johannes Strauch. In: Heimatgruß 1984, S. 8-9.
Fotografija:
Kauno vokiečių gimnazijos pastatas 1924 m. spalio mėn. 15 d. Nuotrauka iš H. Stossun, Die Deutsche Oberrealschule bzw. das Deutsche Gymnasium in Kaunas, Annaberger Annalen über Litauen und deutsch – litauische Beziehungen, 11. (2003): 193-238.