Minėdamas Valstybės teatro šimtmetį Kauno miesto muziejus kviečia susipažinti su muziejaus fonduose esančiais eksponatais, pristatančiais teatro asmenybes ir įvykius. Šįkart tai istorija apie visapusišką asmenybę, kurio pavardė siejama su Valstybės teatru, Valstybine muzikos mokykla, vėliau – konservatorija, muzikos kūryba ir netgi – Kauno karilionu.
Kompozitoriaus, vargonininko, dirigento, pedagogo Juozo Tallat-Kelpšos (1889–1949) gyvenimas negali būti papasakotas keliomis eilutėmis. Jis atstovauja kartai, gyvenusiai amžių sandūroje ir patyrusiai ne vieną valdžios pasikeitimą. Tad jo kūryboje yra tiek puikių lietuviškų kūrinių, tiek sovietinę konotaciją turinčių opusų, Pirmosios Lietuvos respublikos apdovanojimų (Gedimino ordinas 1929 m., Vytauto Didžiojo – 1938 m.) ir SSSR valstybinė premija (1948).
Antroji pasakojimo dalis apie J. Tallat-Kelpšą kaip pedagogą ir Kauno kariliono pradžią. Pirmąją dalį kviečiame skaityti čia.
J. Tallat-Kelpša, XX a. 3 deš. Kauno miesto muziejaus fondai
Kaip ir dirigavimas, pedagoginė veikla lydėjo J. Tallat-Kelpšą nuo pat jaunystės: mokydamasis Sankt Peterburge jis buvo Šv. Kotrynos gimnazijos dainavimo ir muzikos mokytojas, o grįžęs į Vilnių, 1918 metais dėstė lietuvių mergaičių gimnazijoje. Okupavus Vilnių apsigyveno Kaune, trumpai dirbo Švietimo ministerijoje. Tolesnė jo pedagoginė veikla susijusi su J. Naujalio muzikos mokykla, kurią suvalstybinus, buvo jos pirmasis direktorius.
J. Tallat-Kelpša, kaip Valstybinės muzikos mokyklos pedagogas, aprašytas mokyklos dešimtmečiui išleistame leidinyje „Valstybės muzikos mokykla 1920–1930“. Jis minimas J. Gruodžio straipsnyje „Valstybės muzikos mokyklos darbų apžvalga 1920–1930“ kaip kompozitorius ir dirigentas:
„Pasirodo ir J. Tallat-Kelpša su mokančiai harmonizuotomis liaudies dainomis ir originalėmis kompozicijomis. Taip pat jis organizuoja ir veda chorus“, ir kaip pedagogas, kai J. Naujalis savo įkurtą muzikos mokyklą perdavė Lietuvos meno kūrėjų draugijai, o vadovavimą jai – J. Tallat-Kelpšai.
Šis mokyklą perdavė Švietimo ministerijos globon ir ji 1920 metų spalio 1 dieną buvo suvalstybinta. Pradžioje J. Tallat-Kelpša buvo mokyklos bendrosios harmonijos dėstytojas ir trumpai, iki tų pačių metų gruodžio 1 dienos, direktorius, nes tapo Operos dirigentu. Muzikos mokykloje jis su trumpomis pertraukomis buvo teorinių disciplinų – bendrosios harmonijos, elementariosios muzikos teorijos ir solfedžio – dėstytoju, įsteigus operos klasę tapo jos „muzikalinės dalies“ vadovu, dirigavo mokinių orkestrui.
Valstybinės muzikos mokyklos pedagogai 1926–1927 mokslo metais. Pirmoje eilėje nuo viršaus iš kairės: Emilija Janickienė, Vladislava Grigaitienė, Juozas Naujalis, Elena Stanek-Laumenskienė, Lidija Dauguvietytė-Malko; antroje eilėje: Aleksandras Kačanauskas, Juozas Gruodis, Viktoras Žadeika, Juozas Tallat-Kelpša, Balys Dvarionas; trečioje eilėje: Vladas Motiekaitis, Julius Štarka, Vladimiras Ružickis, Oreste Marini, Jonas Bendorius, Nikolajus Viekovas; ketvirtoje eilėje: A. Šeleris, Emerikas Gailevičius, Nikodemas Martinonis, Izaokas Vildmanas-Zaidmanas, Jonas Švedė, G. Liudvigas; penktoje eilėje: Cezaris Stupelis, Paulius Valteris Robertas Šubertas, Karolis Sakalauskas
Leidinyje prie jo fotografijos nurodoma, kad jis – pirmasis Valstybinės muzikos mokyklos direktorius, o trumpoje biografijoje akcentuojamas jo atsidavimas muzikai nuo mažumės ir lietuviška kultūrinė veikla. Šioje biografijoje duomenys apie išsilavinimą kuklūs, nurodoma, kad pradėjo mokytis iš vargonininko tėvo, vėliau mokėsi „Rokišky čecho R. Limano vargonininkų mokykloj“, tuomet Vilniaus muzikos mokykloj ir Sankt Peterburgo konservatorijoje, kurią baigė 1916 metais. Taip pat 1920 metais mokėsi Berlyno Karališkojoje muzikos akademijoje. Tolesnė biografija skirta darbinei veiklai – nurodoma, kad jis dar būdamas dešimties metų pavaduodavo tėvą prie vargonų, o Palangos mokykloje buvo choro vedėjo padėjėjas.
Pabrėžiama, jog gyvendamas Vilniuje ir Sankt Peterburge jis aktyviai dalyvavo kultūrinėje lietuvių veikloje – organizavo chorus, rašė muziką, statė operetes, dirigavo, grojo, akomponavo, „skambindavo fortepijonu keturiomis rankomis su M. K. Čiurlioniu“, dėstė, taip pat vadovavo baltarusių (leidinyje – baltgudžių) chorui.
Grįžęs į Lietuvą J. Tallat-Kelpša mokytojavo J. Naujalio įkurtoje mokykloje, trumpai dirbo Švietimo ministerijoje. Biografijoje nedetalizuojama jo kūryba, tik nurodoma, kad jis „sukūrė įvairiose formose muzikos kompozitorių“ bei užrašė daugiau nei 600 lietuvių ir baltarusių dainų.
Minint Valstybinės muzikos mokyklos dešimtmetį, spaudoje jis kartu su J. Naujaliu, V. Grigaitiene, V. Žadeika ir A. Kačanausku įvardijamas kaip pedagogas jubiliatas, minima, jog Valstybės teatre vykusiame iškilmingame mokinių koncerte dirigavo mokinių orkestrui. („7 meno dienos“, 1931, Nr. 65)
Akivaizdu, kad J. Tallat-Kelpša neturėjo daug laisvalaikio. Straipsnyje „Artistai apie vasaros darbus ir atostogas“ J. Tallat-Kelpša pasakoja apie darbus, o „kur nors išvažiuoti į užsienį kol kas negaliu nė pagalvoti“. Jis pasakoja apie pirmą sezono operą F. von Flotowo „Marta“ ir gan optimistiškai – apie varpų įrengimą Vytauto Didžiojo muziejuje. „Birželio mėnesį turiu baigti, o liepos mėnesį įrengimas bus atgabentas. Taigi pasilieku vasarą Lietuvoj.“ O kur dar darbai ir posėdžiai dėl ateinančio sezono, operos klasės egzaminai. („Meno dienos“, 1935 m. gegužės 20, Nr. 12)
Juozas Tallat-Kelpša Briuselyje atrenkant varpus Kauno karilionui, 1935 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Nors dabar Kauno karilionas tarsi suaugęs su Viktoro ir Giedriaus Kuprevičių pavarde, J. Tallat-Kelpša yra smarkiai susijęs ir su varpų istorija Lietuvoje. Įprasta, kad dabar varpai skamba visose bažnyčiose, bet po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva varpais pasigirti negalėjo – vienus, kaip metalą, išsivežė rusų kareiviai, kitus – vokiečių. Kai kurie varpai buvo sugrąžinti po 1920 metų taikos sutarties, devyni varpai buvo įkelti į įkurto Karo muziejaus bokštą. Pagal A. Kačanausko atsiminimus, J. Tallat-Kelpša, V. Žadeika ir J. Žilevičius kartu su pakviestu Liubeko varpų dirbtuvių direktoriumi bandė atrinkti varpus, tačiau juos suderinti pavyko tik A. Kačanauskui. Tą liudija ir J. Žilevičius „Muzikos almanache“ (1924). Vėliau, pastačius naują muziejaus bokštą, varpai buvo perduoti įvairioms Lietuvos bažnyčioms. Naujo bokšto varpams – karilionui – buvo pakviesta nemaža muzikų komisija: S. Šimkus, A. Kačanauskas, V. Bacevičius, J. Bendorius, K. V. Banaitis, V. Žadeika, J. Tallat-Kelpša ir E. Gailevičius. Buvo nutarta įsigyti 28 varpų karilioną. Prieš J. Tallat-Kelpšai išvykstant, spaudoje apie varpų įsigijimą buvo rašoma optimistiškai : „Kompozitorius Belgijoje užtruksiąs 7–10 dienų, o paskui prasidės visi kiti skubūs darbai.“ („Lietuvos aidas“, 1934 m. gruodžio 1 d.) J. Tallat-Kelpša 1934 m. lankė Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos varpų liejyklas, geriausią pasiūlymą gavo iš belgų „Marcel Michiels“ Tournė.
Deja, viskas nebuvo taip paprasta, kaip buvo tikėtasi, ir po įvairiausių peripetijų, delsimų, grasinimo teismais ir kt., tik 1937 metais varpai buvo įrengti ir specialios komisijos priimti!
Varpai galėjo groti numatytąsias „Lietuviai esame mes gimę“ ir „Marija, Marija“ melodijas, turėjo klaviatūrą, kuria buvo galima skambinti ir kitas melodijas. Varpai nutilo atėjus sovietams ir vėl prabilo kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus (1901–1992) dėka. O kur dar kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus nuopelnai ir entuziazmas! Juk dabar kariliono garsai Kaunui tarsi įaugę į kraują.
Trečiąją pasakojimo dalį kviečiame skaityti čia.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
