Įrašas

Valstybės teatras, opera: Juozas Tallat-Kelpša. I dalis

Minėdamas Valstybės teatro šimtmetį Kauno miesto muziejus kviečia susipažinti su muziejaus fonduose esančiais eksponatais, pristatančiais teatro asmenybes bei įvykius. Šįkart tai istorija apie visapusišką asmenybę, kurio pavardė siejama su muzikos kūryba, Valstybės teatru, Valstybine muzikos mokykla, vėliau – konservatorija, ir netgi – Kauno karilionu.

Kompozitorius, vargonininkas, dirigentas, pedagogas Juozas Tallat-Kelpša (1889–1949) atstovauja kartai, gyvenusiai amžių sandūroje ir patyrusiai ne vieną valdžios pasikeitimą. Tad jo kūryboje yra tiek puikių lietuviškų kūrinių, tiek sovietinę konotaciją turinčių opusų, Pirmosios Lietuvos respublikos apdovanojimų (Gedimino ordinas 1929 m., Vytauto Didžiojo – 1938 m.) ir SSSR valstybinė premija (1948).

Kauno miesto muziejaus fonduose yra daugiau nei 400 eksponatų, susijusių su J. Tallat-Kelpša: kūrinių rankraščių ir eskizų, operų „Vilmantė“, „Gediminas“, „Radvila“ libretų rankraščiai, publikuotų gaidų, paskaitų ir straipsnių rankraščių, laiškų, telegramų, kvietimų, dokumentų, operų ir koncertų programų, fotografijų, plokštelių su J. Tallat-Kelpšos muzika, asmeninių daiktų – batuta, metronomas, portsigaras ir kiti.

Pirmoji pasakojimo dalis apie J. Tallat-Kelpšą – dirigentą, dirigavusį pirmą Operos vaidyklos spektaklį, G. Verdžio operą „Traviata“, ir ilgametį Valstybės teatro dirigentą.

Juozas Tallat-Kelpša – Peterburgo konservatorijos studentas. XX a. 1–2 deš. Kauno miesto muziejaus fondai

Kaip ir daugelis to meto muzikų, muzikos pradmenis J. Tallat-Kelpša gavo iš vietos vargonininko tėvo Antano Tallat-Kelpšos. Jis giedojo bažnyčios chore, mokėsi Ylakių liaudies mokykloje, Palangos progimnazijoje. Kartu su tėvu mokėsi vargonuoti Rokiškio muzikos mokykloje pas R. Liehmaną. Mokydamasis Rusų muzikos draugijos muzikos mokykloje Vilniuje (groti fortepijonu, violončele ir harmonijos), vargonininkavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje, vadovavo Lietuvių žemaičių savitarpinės pagalbos draugijos chorui. Opera ir operetė J. Tallat-Kelpšą lydėjo visą gyvenimą. J. Tallat-Kelpšos kompozitoriaus ir dirigento debiutas –  muzika A. Fromo-Gužučio dramai „Eglė žalčių karalienė“, pastatytai 1907 metų kovo 17 dieną Vilniuje. O 1909 metų rugpjūčio 28 d. Vilniuje jis pastatė ir dirigavo M. Petrausko operą „Birutė“.

1907–1916 metais J. Tallat-Kelpša gyveno Peterburge. Konservatorijoje pas kompozitorių A. Liadovą mokėsi kompozicijos ir teorinių disciplinų, pas M. Šteinbergą – instrumentuotės, pas N. Čerepniną – partitūrų skaitymo, o pas J. Vitolą – muzikos formų. Greta studijų dalyvavo lietuvių kultūros ir savišalpos draugijų veikloje, vadovavo lietuvių ir baltarusių chorams, statė, dirigavo operetes, rašė dainas ir muziką scenos veikalams, dėstė. Per vasaros atostogas Lietuvoje užrašė apie 600 lietuvių liaudies dainų. Svarbu atkreipti dėmesį, jog šios veiklos – choro būrimas, dirigavimas, liaudies dainų rinkimas buvo labai svarbūs lietuvybės atkūrimui. To ėmėsi daugybė šios kartos muzikų. 1916–1918 metais J. Tallat-Kelpša atliko karinę prievolę įvairiuose Rusijos miestuose. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, kur mokytojavo, subūrė chorą.

1919 metais persikėlė į Kauną, kurį laiką buvo Lietuvos švietimo ministerijos meno departamento Muzikos skyriaus vedėju. 1919 metų rugpjūčio 15 d. Tautos teatre dirigavo M. Petrausko operą „Birutė“. Gavęs stipendiją 1919 metais tobulinosi Berlyno valstybinėje meno akademijoje: studijavo kompoziciją, privačiai mokėsi groti  fortepijonu.

Kaune įkurtoje Lietuvių meno kūrėjų draugijoje vadovavo Muzikos sekcijai. Apie ją ir draugijos leistą laikraštį „Menas“ skaitykite čia, čia ir čia. Šiuo metu jis sukūrė dainą chorui „Meno dainą“ (1920) pagal Justino Zubricko, pasirašinėjusio pseudonimu J. Turčinskis, žodžius. Visą jos tekstą galite rasti pirmame laikraščio „Menas“ numeryje.

Operos taryba. Kaunas. 1920 m. Iš kairės: Juozas Žilevičius, Juozas Tallat-Kelpša, Stasys Šilingas, Kipras Petrauskas. Kauno miesto muziejaus fondai

Trumpai pabuvęs Valstybinės muzikos mokyklos pirmuoju direktoriumi, joje, o nuo 1933 metų –konservatorijoje, dėstė teorines disciplinas, vedė operos klasę. 1948 metais gavo profesoriaus vardą. Valstybės teatre jis dirigavo pirmą spektaklį – G. Verdžio „Traviatą“, buvo pagrindinis dirigentas, 1944–1949 metais – vyriausiasis dirigentas, 1923–1924 metais – teatro direktorius. 1948–1949 metais buvo LSSR kompozitorių sąjungos valdybos pirmininkas.

G. Verdžio operos „Traviata“ afiša. 1920 m. gruodžio 31 d. Kauno miesto muziejaus fondai

J. Tallat-Kelpšos pavardė nuolat matoma Valstybės teatro afišose, spektaklių programose, spaudoje skelbiamose teatro kronikose, tačiau spaudoje jis minimas retokai. Lietuvos meno draugijos laikraštyje „Menas“ jis (Taliotas-Kelpša) nurodomas kaip atsakingas už steigiamos operos „instrumentalinę dalį“ ir kaip orkestro vadovas („Menas“, 1920, Nr. 1). Jam, kaip pirmajam teatro dirigentui, atiduodama duoklė viename pirmųjų žurnalo „7 meno dienos“  numerių (1927, Nr. 2). Šalia interviu „Pas Tallat-Kelpšą“ publikuojama ir jo nuotrauka. Interviu nuotaikingas, tad norėtųsi tikėti, kad dirigentas su žurnalistu būtent taip ir bendravo.

Dirigentą žurnalistas randa dirigentų kambaryje, prie atviro fortepijono, kur aplinkui išmėtytos natos, o pats J. Tallat-Kelpša klūpo prie radijo aparato. Pašaipiai paklaustas, ar dirigentas meldžiasi, tas atsako: „Beveik įspėjote. Šiaip ar taip, sudedu aukas mūsų dienų dievui. Juk toji velnio mašina privers bet ką jai nusilenkti.“

Žurnalistas dirigentą pristato kaip linksmą žmogų, kuris, jeigu nebūtų talentingas dirigentas, galėtų būti „neprilygstamas apysakininkas ir nepaprasto sarkazmo publicistas“, jo akys „amžinai ironiškai besišypsančios“, o veidas „truputį totoriško sudėjimo“. Paklaustas apie gaidas, jis atsako, kad tai – kontrapunkto uždaviniai, kuriuos jis sprendžia kiekvieną dieną ir jau kitaip negali. Žurnalistas įtaria: „Mes turime gerą uoslę, kaip medžioklės šunes, kad tai – opera“, tačiau į tokius įtarimus J. Tallat-Kelpša atsako juokdamasis. Toliau pokalbį jie tęsia prisėdę ir užsirūkę „papirosus“. Žurnalistas domisi, ką dirigentas veikė vasarą užsienyje, o J. Tallat-Kelpša atsako: „Kas daryti! Reikia mokytis. Reikia matyti. Labai klysta tie, kurie mano, kad menas turi vystytis visiškai savarankiškai. Man rodos, kad kūryba, o ir kiekvienas darbas, jei jie vyksta sandariame inde, pirmiausia netenka savęsanalizo ir gali pasukti siauru kokios nors specifingos, atatinkamos menininkui linkmės keliu. Iš pradžių tatai dėmina, o paskum nusibosta. Reikia matyti kitų laimėjimu ir paklaidas, idant pačiam laimėti ir… taip pat paklysti!“ Toliau žurnalistas klausinėja apie aplankytas šalis ir domisi, kur geriausiai buvo pastatyta opera. Į tai dirigentas atsako korektiškai, esą „kiekviena šalis turi savo tobulumus ir ydas“. Anot jo, Vokietijoje yra puikūs orkestrai, tačiau silpni vokalistai, prancūzai nesiekia atlikimo tikslumo, tačiau jų originali interpretacija, o ir solistai geresni, o Vienoje gerai viskas – ir pastatymas, ir solistai, ir orkestras. Be to, vokiečiai gerai atlieka vokišką muziką, prancūzai – prancūzišką, giria dirigentus François Ruhlmanną ir Wilhelmą Furtwänglerį. Interviu pabaigoje žurnalistas dar pasiteirauja apie O. Nicolai operą „Vindzoro šmaikštuolės“ (tekste – „Vindzoro moterėlės“). J. Tallat-Kelpša tikina, kad opera puiki, nes O. Nikolai – geras dirigentas, o tokią operą svarbu turėti repertuare. Galiausiai, paklaustas apie jo paties operą, juokdamasis atšauna: „Kokia gi „mano opera“? Kas gi tamstai, ar tik ne susirgai?“

Valstybės teatro kolektyvas. 1921 m. Iš kairės pirmoje eilėje: 5. Juozas Byra, 7. A. Zauka; antroje eilėje: 1. Stasys Šilingas, 2 Veronika Podėnaitė, 3. Julius Štarka, 4. Vladislava Grigaitienė, 5. Kipras Petrauskas, 6. Adelė Galaunienė, 7. Juozas Tallat-Kelpša, 9. Konstantinas Glinskis; trečioje eilėje: 1. Antanas Dvarionas, 2. Julija Dvarionaitė, 5. Petras Oleka, 7. Juozas Žilevičius, 10. Juozas Bieliūnas, 11. Antanina Vizbarienė, 12. Aleksandras Kačanauskas; ketvirtoje eilėje: 1. Antanas Sodeika, 2. Mykolas Leškevičius, 3. Jadvyga Vencevičaitė, 5. Vincas Marcinkus. Kauno miesto muziejaus fondai

J. Tallat-Kelpšos išvykos buvo fiksuojamos ir kituose leidiniuose. „Meno kultūra“ (1928 Nr. 2) Pr. Lubicko (pasirašiusio Vikt. Pr.) apžvalgoje „Teatro užrašai“ įdėjo A. Varno pieštą J. Tallat-Kelpšos šaržą su prierašu „Tallat-Kelpša orkestrui: „Mano sieloj šiandien šventė, – pūskit dūdas dar garsiau!..“ Tekste rašoma, jog J. Tallat-Kelpša išvyko į užsienį, o jį pavaduos L. Hofmekleris. „Tenka pažymėti, kad naujas dirigentas užsirekomendavo visiškai teigiamai“, – konstatuoja žurnalistas.

„7 meno dienos“ pateikia informacijos apie Valstybės teatro dešimties metų sukaktuvių 1930 metais minėjimo eigą – pamaldas, iškilmingą posėdį. Jubiliejus prasidėjo sausio 3 dieną, dešimtą valandą Vytauto Didžiojo bažnyčioje pamaldomis už mirusius teatro darbuotojus. Jose dirigavo J. Tallat-Kelpša, dalyvavo operos choras ir orkestras („7 meno dienos“, 1931, Nr. 63). Vėliau vykusiame iškilmingame posėdyje jis sėdėjo pirmoje eilėje kartu su K. Petrausku. Kaip ir daugelis teatralų, Vasario 16-osios proga Respublikos Prezidento A. Smetonos jis buvo apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu. Taip pat „7 meno dienos“ publikavo J. Tallat-Kelpšos ir S. Šilingo prisiminimus apie operos vaidyklos organizacinius darbus ir pirmą spektaklį. Apie tai plačiau galite skaityti čia.

Valstybės teatro meno vadovybė, 1930 m. Iš kairės sėdi: operos solistas, režisierius Petras Oleka, chormeisteris Julius Štarka, režisieriai Teofanas Pavlovskis, Andrius Oleka-Žilinskas, dirigentai Mykolas Bukša ir Juozas Tallat-Kelpša, dramos režisierius Borisas Dauguvietis. Iš kairės stovi: baletmeisteris Nikolajus Zverevas, administratorius Pijus Adomavičius, dirigentas ir koncertmeisteris Leiba Hofmekleris. Kauno miesto muziejaus fondai

Vėl pokalbį su dirigentu J. Tallat-Kelpša apie statomas tris vienaveiksmes G. Pučinio operas – „Skraistę“, „Seserį Angelica“ ir „Gianni Schicchi“, užtinkame 1932 metų „7 meno dienose“. Žurnalistas rašo, jog po kelių nesėkmingų bandymų užtikti dirigentą namie, rado jį Valstybės teatre, dirigentų kambaryje, ką tik po repeticijos, kelios dienos prieš premjerą. Dirigentas „Gianni Schicchi“ vadina šedevru. Straipsnyje gan plačiai aprašomas visų trijų operų turinys ir tik pabaigoje yra paties J. Tallat-Kelpšos nuomonė apie jų galimą pasisekimą Valstybės teatro scenoje:

Mano manymu, jos turi turėti didžiausio pasisekimo. Bet galima ir apsirikti. Didžiausias apsirikimas gali būti… publikos skonis! Publika kaip moteris, sunku susivokti, ko ji nori… Mes, vadovai, solistai ir orkestras, dirbam iš visos dūšios ir jas labai mėgstame…

Paklaustas apie tolesnius planus, jis vardija operas, kurias norėtų statyti (L. Delibas „Lakmė“, S. Moniuszkos „Halka“, F. von Flotowo „Marta“, J. Massenet „Dievo Motinos katedros žonglierių“, G. Pučinio „Turandot“, R. Strauso „Moteris be šešėlio“, „Salomėja“, A. Borodino „Kunigaikštį Igorį“ ir W. A. Mozarto „Figaro vedybas“). O apie savo paties kūrybą nieko neatsako ir šį kartą: „Ką? Asmeniški! Taip, atleiskit, skubu repetuot!! Štai mano „asmeniški darbai.“ („7 meno dienos“, 1932, Nr. 89)

Valstybės teatro programa. G. Pučinio Trys operos. 1933 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Žurnalistų klausiamas apie vasaros atostogas, J. Tallat-Kelpša gindavosi teatro ir mokyklos darbais, o 1935 metais sakėsi rūpinsiąsis varpų įrengimu. Apie tai skaitykite tęsiniuose!

Įdomu tai, kad dirigentas J. Tallat-Kelpša buvo kritikuojamas už kalbą! Žurnale „Muzikos barai“ (1932 Nr. 4) S. Baliūno straipsnyje „Mūsų muzikos ir valstybinio teatro lietuviškumo reikalu“ rašoma, kad nors „Mūsų operos įkūrėjams ir jos tėvui Kiprui Petrauskui pasisekė iš pat pradžių lietuviškumo įgyvendinti tik scenoje, būtent scenos artistų sudėty“<…> ir „šiandien galime savo dainininkais lietuviais džiaugtis ir didžiuotis“, tuo tarpu „operos orkestras dar ir šiandien negali pasigirti lietuviškumu: iki šiai dienai čia kalba rusiškai, vokiškai, lenkiškai ir kitą kart atrodo lyg totoriškai ar kiniškai – tiesiog nesusikalba. Jeigu būtų galima pavadint mūsų operos orkestro tėvu p. Tallat-Kelpšą, tai jis nekaltinamas, kad iš karto nesudarė orkestro iš lietuvių muzikantų, nes operos kūrimosi metu lietuvių orkestrantų nebuvo iš kur gauti. Bet pažįstančiam operos orkestro užkulisius kyla klausimas, kodėl p. Tallat-Kelpša, būdamas lietuvis, Lietuvos operos dirigentas, valstybinės muzikos mokyklos mokytojas, nesistengia su orkestru nors lietuviškai kalbėtis, jei per tiek laiko neišgali sudaryti lietuviško orkestro?“ Tarsi tokio priekaišto būtų maža, autorius dar prideda: „Tuo tarpu p. Hofmekleris, žydas, vis dėlto susikalba lietuviškai.“ Ir toliau svarsto:

Gal pono Tallat-Kelpšos senesniųjų orkestrantų priklausymas ir jiems pataikavimas virto tradicija dėl to, kad ponui Tallat-Kelpšai, kada kūrėsi mūsų opera, iš kai kurių „autoritetų“ orkestrantų teko mokytis diriguoti?

Ir tarsi atsitiktinai tame pačiame numeryje rašoma, jog „vienas žinomas muzikininkas įteikęs Švietimo Ministerijai memorandumą Valstyb. Teatro reikalais, kur nurodomas per didelis svetimtaučių protegavimas.“ Taip, tai buvo tas laikas, kai tuometinis teatro direktorius, režisierius A. Oleka-Žilinskas pasikvietė režisierių Michailą Čechovą, baletmeisterį Nikolajų Zverevą ir baleto primus Verą Nemčinovą ir Anatolijų Obuchovą. Ir tai buvo ne vienintelis protestas!

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link