Žymiausi artistai, dirbę Valstybės teatre
1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daugybė lietuvių, iki tol dirbusių svetur (Rusijoje ir kitose šalyse), grįžo kurti savo valstybės. Tarp jų buvo ir daugybė muzikų, jau padariusių karjeras užsienyje – dainininkai, dirigentai, šokėjai.
Adelė Galaunienė (Nezabitauskaitė, 1895–1962) į Lietuvos kultūrą įėjusi kaip pirmoji Violeta, Valstybės teatre dainavo nuo pat pirmojo spektaklio – Dž. Verdžio operos „Traviata“. 1931 m. atsisveikinusi su scena ji mokytojavo, dirbo chorvede, rašė.
Pirmosios lietuviškos Floros – Veronikos Podėnaitės (1902–1933) karjera buvo svaiginanti ir trumpa. Ji – pirma lietuvė, Veros Gailos (pagal motinos Gailiūtės pavardę) vardu dainavusi Milano „La Scala“ teatre. Lietuvoje sukūrusi tik keletą vaidmenų solistė netikėtai mirė.
Pirmoji lietuviška Anina – Jadvyga Vencevičaitė (Kutkuvienė, 1898–1984) buvo nepaprastai muzikali, greitai parengdavo vaidmenis, dainavo beveik visus Valstybės teatre statytų spektaklių mecosoprano vaidmenis. 1949 m. kartu su vyru Aleksandru Kutkumi pasitraukė į Vakarus.
Lietuvių operos legenda Kipras Petrauskas (1885–1968) į Valstybės teatrą atsinešė Peterburgo konservatorijos ir beveik dešimtmečio darbo Peterburgo „Marijos“ teatre, kur buvo vienas pagrindinių solistų, patirtį.
Kipras Petrauskas – Kavaradosis Džakomo Pučinio operoje „Toska“. 1924 m. Kaunas. Fotografijos autorius nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai
Pirmąjį Žermoną Lietuvos scenoje sukūrė iš JAV grįžęs Antanas Sodeika (1890–1979). Jis trisdešimt metų buvo pagrindinių baritono vaidmenų atlikėjas Valstybės teatre.
Trumpai (1921–1934) teatre dainavo Juozas Bieliūnas. Išėjęs iš teatro, tapo Radiofono direktoriumi, vėliau atsidėjo pedagoginei veiklai.
Pirmasis lietuvių operos režisierius ir pirmasis lietuvių Mefistofelis Petras Oleka (1895–1975) dainavo nuo trupės pradžios, o „viskam gabiu“ vadintas Stasys Dautartas (1899–1989) teatre pradėjo dirbti kaip choro solistas ir baleto šokėjas, dainavo nedideles partijas.
1921 m. M. Petrausko operos „Birutė“ scenoje pasirodė ir pagrindinį vaidmenį spektaklyje atliko Vladislava Grigaitienė (Polovinskaitė, 1890–1961). Ji lietuvių muzikiniame judėjime dalyvavo nuo vaikystės – giedojo Švč. Trejybės bažnyčios chore Kaune, dainavo slaptame „Dainos“ draugijos chore, dalyvavo vaidinimuose. Valstybės teatre pradėjusi kaip mecosopranas, V. Grigaitienė buvo nuostabus lyrinis dramatinis sopranas. Iki pat emigracijos ji taip pat dėstė muzikos mokykloje.
Iš muzikalios Dvarionų giminės kilusi Julija Dvarionaitė (Montvydienė, 1893–1947) buvo visapusiška muzikė – grojo, dainavo, vėliau režisavo spektaklius. „Birutės“ spektaklyje ji debiutavo kaip Pirmoji Vaidilutė. Šioje premjeroje nedidelį Antrojo karžygio vaidmenį atliko Antanas Dvarionas (1889–1950). Be to, kad buvo antrojo tenoro partijų atlikėjas, jis užkulisiuose grojo fisharmonija ir varpais. Išėjęs iš teatro A. Dvarionas pasižymėjo kaip lengvosios muzikos atlikėjas.
K. Petrauskui išvykus į Italiją, teatrą gelbėjo nedidelio balso tenoras Jonas Byra (1891–1972). Jis subūrė vyrų kvartetą, vėliau dirbo pedagoginį darbą. 1921 m. į Lietuvą grįžo ir pirmosios 1906 m. „Birutės“ dalyvis Stasys Audėjus (1888–1958). Trumpai, iki 1927 m., dainavęs Valstybės operoje, jis gyveno Vilniuje ir Varšuvoje. Ilgu gyvenimu apdovanotas bosas Juozas Katelė (1884–1981) garsėjo komiškais vaidmenimis.
Tenoras Aleksandras Kutkus (1889–1969, iki 1933 m. – Kutkauskas) buvo dainininkas, galintis gerai padainuoti, ką reikia ir kiek reikia. Valstybės teatre debiutavo 1922 m., į operos trupę atėjo turėdamas keleto metų operinio darbo patirties Rusijoje. A. Kutkus buvo stipraus balso, talentingas ir pareigingas, o tenorų stygius teatre jautėsi: K. Petrauskas dažnai išvykdavo gastrolių, kiti tenorai ne viską galėdavo padainuoti.
Nuo 1923 m. Valstybės teatre dainavo dailininko Liudo Truikio gyvenimo draugė, Čikagoje išsilavinimą įgijusi Marijona Rakauskaitė (1892–1975). Tais pačiais metais teatre pradėjo dainuoti Antano Sodeikos brolis Stasys Sodeika (1897–1980). Jis dainavo mažesnes boso partijas, vėliau dėstė Vilniaus muzikos mokykloje. Keletą metų teatre dainavo ir jauniausias Sodeikų brolis Stepas Sodeika (1903–1964). Emigravęs į Vakarus, jis daug nuveikė JAV lietuvių muzikiniame gyvenime. Kaip kruopštus, scenai atsidavęs artistas minimas 1924 m. debiutavęs baritonas Chanonas Šulginas (1891–1970).
1925 m. debiutavo lietuvių operos žvaigždė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė (Leskaitienė, 1901–1997). Gavusi visuomenės ir valstybės paramą, ji studijavo Berlyne bei Romoje. V. Jonuškaitė dainavo svarbiausias repertuaro partijas, buvo garsi lietuvių kompozitorių dainų atlikėja. Pasitraukusi į Vakarus, išeivijoje ji reiškėsi kaip dainininkė ir visuomenės veikėja. 1928 m. teatre debiutavo JAV jaunystę praleidęs baritonas Jonas Būtėnas (1892–1968), o 1929 m. – Prahos konservatorijos auklėtinė Aleksandra Staškevičiūtė (1899–1984). Galiausiai į teatrą buvo priimtas Juozas Babravičius (1882–1957), iki 1919 m. – Maskvos operos teatro solistas, vėliau koncertavo įvairiose Europos šalyse.
Režisierius ir dainininkas Petras Oleka (1895–1975) buvo puikus bosas, pirmasis lietuvių Mefistofelis. P. Oleka – pirmasis lietuvis operos režisierius, debiutavo 1927 m. Jis taip pat vadovavo operų studijoms Kauno ir Lietuvos konservatorijose, dėstė dainavimą.
1924 m. Valstybės teatre diriguoti pradėjo dirigavimo ir kompozicijos mokslus Leipcige baigęs Juozas Gruodis. Jis parengė penkias premjeras, dirigavo simfoninės muzikos koncertams. 1927 m., paskirtas muzikos mokyklos direktoriumi, įsitraukė į pedagoginę ir kūrybinę veiklą, tad dirigento pultą paliko.
1927 m. į Lietuvą grįžo dirigentas, pianistas ir kompozitorius Mykolas Bukša (1869–1953). Kaip dirigentas debiutavęs dar 1899 m., M. Bukša buvo daugelio Rusijos, Ukrainos, Užkaukazės trupių dirigentu ir turėjo apie 100 parengtų operų bagažą. Lietuvoje M. Bukša parengė 24 operų ir 8 baletų premjeras, dirigavo beveik visas lietuviškas operas.
Kompozitorius ir dirigentas Stasys Šimkus (1887–1943), Švietimo ministerijos rūpesčiu aplankęs žymiausius Milano, Romos, Vienos, Paryžiaus teatrus, Valstybės teatre dirigavo 1931–1932 m. Iš dirigento pareigų jis perėjo į Švietimo ministerijos muzikos reikalų inspektoriaus pareigas.
Vienu žymiausių lietuvių dirigentu tapęs Vytautas Marijošius (1911–1996) buvo Klaipėdos konservatorijos auklėtinis. Pradėjęs diriguoti 1933 m., pirmą premjerą parengė 1934 m. Po studijų Berlyne, Vienoje, Paryžiuje, Romoje, Prahoje 1938 m. jis buvo paskirtas operos meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu. 1944 m. V. Marijošius pasitraukė į Vakarus, kur aktyviai dalyvavo lietuvių muzikiniame gyvenime.
Kompozitorius, fleitininkas ir dirigentas Juozas Pakalnis (1912–1948) taip pat buvo baigęs Klaipėdos konservatoriją. Kaip dirigentas debiutavęs 1937 m., iki pat tragiškos mirties dirigavo baletus, taip pat operas ir operetes.
1936 m. kaip choreografas debiutavo pusę šimtmečio Lietuvos baletui atidavęs Bronius Kelbauskas (1903–1974). Jis šoko visus svarbiausius vaidmenis.
Daugiau nei dešimt metų Valstybės teatro baleto trupėms vadovavo rusų baleto artistai – Pavelas Petrovas, Georgijus Kiakštas, Vera Karalli, Teodoras Vasiljevas, Nikolajus Zverevas su Vera Nemčinova ir Anatolijumi Obuchovu, Aleksandra Fiodorova-Fokina.
Valstybės teatro baleto šokėjas, solistas Anatolijus Obuchovas. XX a. 3–4 deš. Kaunas. Fotografijos autorius nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai
1924 m. į Kauną pakviestas baletmeisteris ir buvęs Marijos teatro šokėjas Pavelas Petrovas (1882–1936) įsteigė baleto studiją ir ėmėsi kurti atskirus baleto spektaklius. 1925 m. gruodžio 4 d. įvyko pirmojo lietuvių baleto – L. Delibo „Kopelija“ premjera. Kartu su P. Petrovu baleto trupėje buvo 18 šokėjų.
P. Petrovas nebuvo nei žymus choreografas, nei žymus šokėjas, bet jam netrūko patirties, sugebėjimo ir išmanymo ugdyti jauną ir nepatyrusią grupę. Jis rengė vienaveiksmių baletų programas, pastatė, nors ir supaprastinus, didžiuosius P. Čaikovskio baletus, pats projektavo ir dekoracijas, ir kostiumus.
1931 m. su rusų baleto žvaigždžių pora Vera Nemčinova (1899–1984) ir Anatolijumi Obuchovu (1896–1962) nuolatiniam darbui buvo pakviestas baletmeisteris Nikolajus Zverevas (1888–1965). Jis pradėjo naują baleto trupės tarpsnį. Vienas didžiausių N. Zverevo nuopelnų buvo 1933 m. pastatyti pirmieji lietuviški baletai – V. Bacevičiaus „Šokių sukūry“, J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, B. Dvariono „Piršlybos“. Scenografiją baletams sukūrė T. Kulakauskas, A. Galdikas, S. Ušinskas.
Būtent baletmeisterio Nikolajaus Zverevo ir žvaigždžių poros – Anatolijaus Obuchovo ir Veros Nemčinovos dėka 1935 m. įvyko Valstybės teatro baleto trupės gastrolės Monte Karle ir Londone. Monte Karle buvo buvo parodyta dešimt spektaklių, Londone – 32.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkas Karolis Venclauskas
