Gnaibomieji muzikos instrumentai

Pagal konstrukciją gnaibomieji instrumentai gali būti skirstomi į grupes.

Žinomiausias iš gnaibomųjų muzikos instrumentų – arfa. Arfos skambesys – šiltas, skambus, puikiai dera su fleita, strykiniais muzikos instrumentais. Jos stygos įtemptos rėme.

Kaip ir kiti muzikos instrumentai, arfa yra tuščiavidurė. Jos aukštis – maždaug 180 cm.

Gitara – tai muzikos instrumentas, kuris savo išvaizda panašus į strykinius instrumentus. Vis dėl to ja grojama gnaibant stygas pirštais arba užgaunant jas brauktuku (plektru). Paprastai gitara turi 6 stygas.

Bandža – gnaibomasis muzikos instrumentas. Korpusas vienpusio būgnelio (tambūrino) pavidalo su odos membrana, turi ilgą kaklelį, galvutę. Išilgai korpuso užtemptos 4–9 viengubos arba dvigubos metalinės stygos. Skambinama pirštais arba plektru. Šis instrumentas kilo iš Vakarų Afrikos.

Liutnia – gnaibomasis muzikos instrumentas. Korpusas perpjautos kriaušės pavidalo, dugnas gaubtas, suklijuotas iš plonų medinių skiltelių, priekyje uždengtas plokščia rezonansine deka su puošniais ornamentais išpjaustyta apvalia garsaskyle. Aplink platų trumpą kaklelį aprišta 7 arba daugiau padalų, galvutė su varžikliais beveik stačiu kampu atlenkta atgal.

Senovinės liutnios buvo dviejų pagrindinių tipų: ilgakaklės (kaklelis gerokai ilgesnis už korpusą) ir trumpakaklės (kaklelis truputį trumpesnis už korpusą). Skambinama pirštais arba plektru. Instrumento pavadinimas kilęs iš lenkiško žodžio lutnia.

Balalaika – gnaibomasis rusų liaudies muzikos instrumentas. Korpusas trikampio formos ir gaubtas arba plokščias, klijuotas iš medžio. Skambinama dešinės rankos pirštais. Balalaikos kilmė neaiški. Pirmosios žinios apie balalaiką yra iš XVII amžiaus. Koncertinę trikampio korpuso balalaiką 1886 m. suprojektavo V. Andrejevas. Skambinama solo, ansambliuose, orkestruose.

Mandolina – gnaibomasis muzikos instrumentas, aukščiausio diapazono maža trumpakaklė liutnia. Būna įvairių tipų: barokinė, neapolietiškoji, lombardiškoji, portugališkoji. Jos skiriasi stygų skaičiumi, derinimu, pavidalu. Garsas ryškus, skaidrus. Naudojama kaip solinis, ansamblių ir orkestrų instrumentas.

Citra – gnaibomasis muzikos instrumentas. Korpusas medinis, trapecijos formos, kaklelis su metalinėmis padalomis. Išilgai kaklelio įtempta 5 metalinės melodinės, o išilgai korpuso – iki 40 žarninių arba šilkinių, apvytų metalu, pritarimo stygų. Citra susiformavo XVIII a. antroje pusėje, modifikuota XIX a. pirmoje pusėje. Citra skambinama dainos, šokiai, pasaulietinės ir religinės muzikos kūrinėliai.

Lietuvoje citra plito nuo XIX a., tačiau nebuvo labai populiari. Skambinta vokiečių ir vietos meistrų darbo citromis. Nuo 1901 citros gamintos Kaune. Šiauliuose 1933–1945 veikė J. Jankausko vadovaujamas citrų mėgėjų ratelis.

Kanklės – turbūt žinomiausias lietuvių liaudies muzikos instrumentas. Tradicinės kanklės buvo skaptuojamos iš vieno medžio gabalo. Tradicinių kanklių korpusas skobto medžio, trapeciškas, su žvaigždutės pavidalo išpjova arba su apskritimu (kartais keliais) iš skylučių. Išilgai korpuso dažnai ištempta 5–12 stygų. Kanklės gaminamos iš įvairių medžio rūšių, tačiau vienos rūšies mediena visiškai netinka.

Kankles dažniausiai gamindavosi patys muzikantai, o gamybos meną perduodavo iš kartos į kartą. Dėl to lietuviškų kanklių gamybos ypatumai beveik nekito ištisus amžius. Kankliuojama dažniausiai buvo pavieniui, namuose, sau ir šeimai.