Viktorina

Juozo Gruodžio vaikystė

Kauno miesto muziejaus fonduose saugomo unikalaus eksponato – Stasės Gruodienės dienoraščio – puslapiuose randame daug įdomių aprašymų iš kompozitoriaus Juozo Gruodžio gyvenimo. Kviečiame nusiketi į jo vaikystę ir akies krašteliu žvilgtelėti, kaip gi sekėsi mažajam Juozukui ir jo tėveliams.

Malonaus skaitymo ir gerų viktorinos rezultatų.

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus edukatorė Jurgita Ragaišienė

„Vieną rytą motina kepa blynus. Nuo pečiaus pasirodo Juozuko balta galvutė ir prašo jam duoti vieną blyną. Palauk, sako motina – pirma jai iškepsiu, matai, jinai sėdi ant stulpo ir man pasaką seka… Klausosi Juozukas ilgai ir nieko negirdi kito tik ją poteriaujant. Tai motinai ir pareiškia. „sakė pasaką kai tu dar miegojai „ – tvirtina motina. Kitą rytą, vos tik motina pradėjo prie pečiaus ruoštis, jau Juozuko galvutė pasirodo nuo pečiaus. Jam rūpi nepramieguoti jos pasakos.“

1. Kas ji?

„Juozuką ji labai mylėdavo. Pasisodindavo jį ant kelių ir dainuoja, dainuoja, o tam labai patinka ir vis sako „dar, dar“. Nepaprastai gyvas vaikas, bet kai ji jį paema ant kelių ir dainuoja – vaiko kaip ir nėra gryčiuoj. Motina jai sakydavo, kad niekur kitur nerasenti tokio mylėtojo jos dainų klausytojo kaip Juozukas“.

2. Kas ji?

„Pradeda Juozuko tėvas daryti ją… Dirba per dienas, nieko kito ir žinoti nenori. Ištekliai greit užsibaigė, na ir namuose visokie reikalai. Karvei šienas visai baigėsi, reiktų atsivežti, duonai susimalti, o jis nieko ir žinoti nenori. Pyksta motutė sako turbūt reiks eiti greit ubagais dėl to jo išnykęs. Nieko negirdi. Ir geruoju ir bloguoju prašau – apkurto ir tiek. Negana dienos, atsikele nakti, dega žiuburį ir pradeda čirpinti tos savo jos? Manau turbūt bus iš proto išėjęs. Jis birbina ten jos nakti, o aš rožančių kalbu kad jam Dievas šventa dvasia apšviestų…“

3. Apie kokį instrumentą pasakojama?

„Vasarą Juozukas visokių paukščių daininyko prisiklauso, bet kur juos žiemą girdėsi. Tėvas dirba stalinėj ir Juozukas ten nueina ir dabar dirba sau narvelį paukščiams gaudyti, žiemai laikyti. Prisigaudo dagiliukų, tie jam geriausiai patinka. Laiko jos per žiemą narvely, o pavasarį visus paleidžia. Vieno narvelio maža, dirbs kitą, daug didesnį, gražesnį. Iš dratų. Rėmai padaryti mediniai, reikia skileles išdeginti dratams perkišti. Kaip čia padaryti. Pasiėmė jį, įkaitina gerai ir duria, bet taip nelaimingai pro šalį. Jis praslysta ir perduria dešinės rankos delną ties mažo piršto kiaurai. Juozukas cypia nesavu balsu, kol motina ištraukia jį iš kitos pusės. Juozukui labai skauda ranką. Jis ilgai ją nešiuoja parištą. Buvo nuvežtas pas gydytoją, nes ranka sutino ir skaudėjo labai. Ranka visam laikui liko truputį apgadinta, nors grojimui, sakydavo Juozas, kad nekliudydavo. Narvelį tėvelis jam užbaigė dirbt, besigailėdamas Juozuko. Ir padirbo labai gražų. Juozukas patsai tokį nebūt padirbęs.“

4. Kuo persidūrė Juozukas ranką?

„Juozukas, beigęs mokyklą, nebeturi ką veikti. Toliau mokytis nebėra kur. Guvernantė dvaro užsirūstino, kad Juozukas iš jos išėjo – nebepatogu pas ją ir kreiptis. Kur kokią knygą nutvėręs skaito, groja, bet gaidų nepažįsta, gal ir nežino, kad tokios yra. Į didesnį miestą atiduoti Juozuką nėra lėšų. Pasakoja Juozas mažas būdamas labai norėjo to. Sakydavo man „kad tu žinomtum kaip aš norėjau to, tu nesupranti, kaip aš troškau ir kaip aš pavydėjau tiems, kurie važiuodavo…“

5. Ko labai norėjo Juozukas?

„Silpnutis Juozukas augo toliau. Miestelis mažas, tik bažnyčia ir didelė karčiama. Vargonininkas turbūt nei vienos gaidos nepažįsta. Juozuko visas darbas tai mišioms patarnauti, o sekmadieniai tai ir įvairesnių pramogų būdavo. Kas sekmadienį visa parapija sueidavo į bažnyčią, o kad kas laike pamokslo neišeitų, dažnai klebonas liepdavo atlikti tai. Jei kokiam prašmatnesniam vyrui pasisekdavo nuo pamokslo pasprukti, tai tokį zakristijonas turėdavo pateisinti ir pranešti klebonui. Klebonas kitą sekmadienį labai rūstu balsu pranešdavo, kad toks ir toks laike pamokslo iš bažnyčios išėjo! Tai buvo ne tik didelė sarmata, bet tasai žmogus ilgam laikui tapdavo visų pasmerktu. Parapijonys klebono labai klausė ir nemažiau jo bijojo. Jei klebonas įsakytų, tai turbūt ir vežimą šiaudų suvalgytų – pasakojo Juozas“.

6. Ką liepdavo klebonas atlikti?

„Nuveža tėvas Juozuką į Aleksandravėlę pas vargonininku. Tenai Juozukas jau mokosi rimčiau, bet apserga vidurių šiltine. Serga jau savaite, kita. Bet kai jau Juozukas guli be sąmonės – iškviečiamas tėvas, kuris kaip geriausia slauge motina slaugo savo mylimą kūdikį. Ir tik dėka dideliam tėvo pasiaukavimui – išplėšia Juozuką iš mirties nasrų. Kaip tik kūdikis pagerėjo, kad jį galima buvo vešti, tėvas išsiveža jį namo. Po sugryžimo praėjo keletą mėnesių ir Juozukas vos pradėjo taisytis – atėjo didžiuoji gaviene. Juozukas pradeda pasniką. Tėvų atkalbinėjimas – nieko nepadaro. Visi vaikai pasnikauja, o jis mat vienas išsiskirs ir kokios velykos po to būsiančios. Tada tėvas kreipiasi pas kleboną. Klebonas pasikviečia Juozuką ir įteikia jam tai. Tada Juozukas jau valgo pienišką maistą.“

7. Ką įteikia Klebonas Juozukui?

„Sykį klebonas ruošesi išvykti kur tai, pašaukia, Juozukui įduoda jam knygą lenkišką skaityti (deja ką – neprisimenu), ir sako „Še tau knyga, skaityk iki 30 puslapių, jei toliau neskaitysi gausi tai kaip atvažiuosiu“. Pasieme skaityti Juozukas. Atskaitė iki nurodytos vietos ir padėjo knygą. Jei tas nerupėtų, skaitytų toliau. Nepasakyti, kad skaitė – negerai kunigui meluoti. Nubėgo pas vaikus prie prūdo – kur irgi buvo labai gerai. To labjau kad klebonas išvažiavo ir jis nebus reikalingas jam. Vakare klebonas sugryžęs klausia Juozuko ar knygos toliau neskaitęs. Juozukas pasisako neskaitęs, „kvailas esi, išlaikei toliau neskaitęs“. Juozukas perskaitė su indomumu ir vėliau labai įsitraukė į skaitymą. Kartais net iš dvaro jam kunigas atnešdavo kokią knygą, tik įsakydavo jis spėriai skaityti. Juozukas knygas gerbė ir jas visad tvarkingai užlaikydavo ir vėliau.“

8. Ką davė klebonas Juozukui, kad toliau neskaitytų?

„Nuo 1903 iki 1905 Juozas Gruodis dirba Utenoj. Juozas turi gražų tenorą. Kai pirmą sykį užgiedojo sekmadienį bažnyčiuoj visa parapija atsigryžo į vargonus. Sako, žmogaus nėra, lieknutis, kūdutis, bet balsas, balsas. Mėgsta kaimiečiai vargonininką geru balsu. Brangina jį ir dažnai perdaug lepina. Išdykęs Juozas jaučia savo galią. Kartais ir šposų prikrečia.“

9. Kokių „šposų“ prikrečia Juozas?

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link