Atvykus į geležinkelio stotį, daugelis draugų pradėjo dalinti patarimus, kaip reikėtų keliauti keistose žemėse. Keli iš jų prašė parvežti siuvenyrų. Prašymai buvo įvairūs. Kai kurie norėjo butelio vodkos, džino, vyno ar krupniko. (…) Kiti užsigeidė siuvenyrų iš Lietuvos – medinių batų, medinių peilių ir šakučių ar lino. [1]
Su tokiais prašymais ir patarimais pitsburgiečiai išlydėjo savo draugą, iš mažo Žeimelio miestelio kilusį Abrahamą A. Sacksą (Abraham A. Sacks), kuris leidosi į kelionę po savo 20 metų nematytą gimtąjį kraštą. [2] Lietuva jiems asocijavosi su keistomis, nepažįstamomis žemėmis ir valstietiško mentaliteto visuomene, kuri garsėjo stipriais alkoholiniais gėrimais bei agrarine produkcija. Jų vaizduotės akiračiai buvo nulemti stereotipinių, nors vis dar egzistuojančių žinių apie toli už Atlanto gyvenančią, vis dar archajišką, bet kartu sparčiai modernėjančią Lietuvos visuomenę.
O koks Amerikoje gyvenančių lietuvių vaizdinys buvo nusistovėjęs lietuvio sąmonėje? Tame modernų pasaulį sparčiai pažįstančio, bet dar valstietiško mentaliteto bruožų turinčio lietuvio gyvenime. Ar jis buvo toks pat stereotipinis? O galbūt priešingai – racionalesnis? Nekalbu apie oficialią Lietuvos valstybės politinę liniją, kuri matė Amerikos lietuvių potencialą Lietuvos atžvilgiu bei siekė išlaikyti kuo glaudesnius ryšius su gausia bendratautiečių bendruomene užatlantėje. Turiu omeny paprastus asmenis, gyvenančius Lietuvos modernėjimo procesų centre – Kaune, bei jų žinias apie gausią emigrantų bendruomenę Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai atsiskleidžia Abrahamo Sackso informatyviuose, bet žinoma, subjektyviuose kelionės po Lietuvą įspūdžiuose, kuriuos jis pateikė dienoraščio pagrindu parašytoje kelionių knygoje „An excursion to Lithuania“.
[1] Abraham A. Sacks, An Excursion to Lithuania, (New Yourk: Hudson bay Press, 1934), 17.
[2] Ibid, VII; 17.
Kauno uostas iš 150 metrų aukščio. XX a. 3–4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai
1.
Amerika – tai nežinoma kryptimi esantys, neįtikėtumų apipinti kraštai, toli toli už gilaus vandenyno. Toks pirmas vaizdinys iškyla prieš akis perskaičius Abrahamo Sackso knygą bei susipažinus su jo patirtimis Kaune 1930 m. vasarą.[1] Amerikos lietuviui svečiuojantis to meto laikinojoje sostinėje teko atsakyti į ne vieną „išmintingą“ smalsaus kauniečio klausimą. Kiek turtingieji laiko karvių Niujorke?[2] Ar Amerikoje yra pomidorų ir sinagogų?[3] Ar čia žmonės kepa kiaušinienę ir kaip, pagaliau, valomi kaminai?[4] Neįprastus kauniečių klausimus lėmė menkos žinios apie užatlantę, taip, pat, labai tikėtina, žemesnis išsilavinimas bei sėslumas, kuris neleido vietiniams suprasti svetimo krašto gyvenimo ypatybių ir darė įtaką savotiškam Amerikos įsivaizdavimui. Įsigilinus į galimas klausimų intencijas, jie nebeatrodo tokie kvaili to meto kontekste. Juk religingai žydei turbūt buvo neapsakomai svarbu išsiaiškinti, ar nuvykus pas sūnų bus galima ir toliau išpažinti religiją.[5] O karves tikriausiai būtų galima įvardinti kaip vieną iš to meto socialinės gerovės Lietuvoje rodiklių. Taigi, kaunietės požiūriu, kaip turtingi niujorkiečiai galėjo neturėti karvių?
Dar vienas aspektas, kalbant apie sunkiai suvokiamą Ameriką, yra tai, kad kauniečiams tai buvo sunkiai apibrėžiamos žemės, adekvačiai nesuvokiamos nei teritorijos dydžio, nei gyventojų skaičiaus prasme.
Abrahamas Sacksas sulaukė ne vieno prašymo surasti artimuosius ar perduoti jiems linkėjimus. Viena iš kauniečių prašė suieškoti jos seserį Sinsinatyje, klausdama, ar tai taip pat yra Amerika, [6] kita, pasakiusi tik savo sesers mergautinę pavardę, tikėjosi, kad Amerikos lietuviui pavyks ją rasti, kaip pati teigia, New-Rockʼe, New-Arkʼe ar Nef-Yourekʼe.[7] Tai nebuvo vieninteliai prašymai. Norint įvykdyti visus vietinių pageidavimus, autoriui būtų tekę keliauti nuo sienos iki sienos, nuo vienos pakrantės iki kitos. [8]
Žinoma, ne visais atvejais kauniečių prašymai susisiekti su artimaisiais galėjo kilti dėl jų prastos geografinės orientacijos. Susipažinę su amerikiečiu, įveikusiu lietuviui dažnu atveju neįveikiamą kelią, jie per šį atvykėlį iš Amerikos tikriausiai pajusdavo tam tikrą santykį su savo artimaisiais, todėl toks prašymas kildavo natūraliai. Tačiau negalima nuneigti, kad tai rodė ir menką dalies kauniečių išprusimą ir nenuovokumą, kas vis dėlto gali pasirodyti truputį keista, žinant, kokio dydžio lietuvių diaspora gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose bei kokį svorį ji turėjo Lietuvos valstybei. 1930 m. čia gyveno net 439 tūkst. lietuvių, iš kurių 245 tūkst. jau buvo gimę Amerikoje.[9] Tačiau noriu pastebėti, kad minėtieji kauniečiai greičiausiai palaikė menkus ryšius su savo artimaisiais, o jei ir palaikė, būtų galima svarstyti, kiek paties Amerikos lietuvio, tarkim, paprasto darbininko, supratimas apie JAV siekė toliau jo gyvenamosios zonos? Kiek jis adekvačiai laiškuose galėjo perduoti JAV vaizdinį Lietuvoje likusiems artimiesiems? O jei ir galėjo, ar jam kilo poreikis aiškinti kontinento, jį sudarančių valstybių, Amerikos valstijų ir miestų dydžius bei ypatybes? Be to, 1918 m. atkūrusi savo nepriklausomybę Lietuva perėmė tikrai menką Carinės Rusijos mokyklų tinklą (8 gimnazijas bei 11 progimnazijų), o 1923 m. kiek daugiau nei 32 procentai Lietuvos gyventojų vis dar buvo beraščiai,[10] todėl menkas lietuvių supratimas apie Ameriką gal ir nekelia jau tokios didelės nuostabos.
Laisvės alėja. 1930 m. Kauno miesto muziejaus fondai
2.
Amerika – aukso žemė. Toks antrasis vaizdinys iškyla skaitant A. Sackso knygą. Galbūt ne visi kauniečiai žinojo, kiek JAV yra prezidentų,[1] tačiau puikiai suprato, kad Amerika – tai kraštas su aukštais pastatais ir didesniu darbo užmokesčiu.[2] Čia net šunys gyvena gerai![3] Toks įsivaizdavimas nėra labai neįprastas. Lietuvių pasaulis buvo itin paveiktas amerikietiškos svajonės. Po plačias Lietuvos apylinkes sklandančios Amerikos lietuvių sėkmės istorijos, giminaičių ir kaimynų laiškai, stambios piniginės įplaukos iš JAV, apie kurias jie galėjo sužinoti spaudoje,[4] audrino lietuvių sąmonę ir leido įsivaizduoti Ameriką tarsi Eldoradą. Drįsčiau spėti, kad 1921 m. JAV įvestos kvotos tik dar labiau suaktyvino lietuvio vaizduotę. Vienas kaunietis, beje, tai bandė išspręsti labai „sąmojingu“ būdu – paklausė svečio, gal galėtų nuvykti pas Ruzveltą ir pasikalbėti dėl imigracijos įstatymo sušvelninimo, kad galėtų atvykti į Ameriką ir vesti turtingą Amerikos mergaitę, turinčią dolerių.[5]
Pratęsiant šią mintį, reiktų pasakyti, kad vedybų aspektas yra gana ryškus Abrahamo Sackso knygoje. Anot jo, ne vienas kaunietis kreipėsi į viengungius amerikiečius dėl vedybų sandorio. Kai vienas žydas sužinojo, kad Sacksas taip pat nėra vedęs, atkakliai pradėjo tvirtinti, kad lietuvės žydės yra geriausios žmonos.[6] Sackso žiniomis, kai kurie amerikiečiai surengdavo net specialias keliones į Kauną, siekdami vesti lietuvę merginą. Taip nutiko, kai keletas kauniečių nuotraukų buvo publikuota Amerikos žydų laikraštyje Forward.[7]
Vertinant kauniečių elgesį su A. Sacksu, taip pat išryškėja keletas įdomių momentų.
Kai kuriems kauniečiams Amerikos lietuvis buvo tarsi vaikščiojantis doleris, todėl, savaime suprantama, būta ir keleto atvejų siekiant išpešti iš jo naudos. Štai atėjus į vaisių parduotuvę, Sacksui teko nugirsti: „Mama, štai atėjo dolerinis.“[8]
Abrahamas kai kuriems, panašu, iš tiesų buvo tarsi aukso žąsis. Pirmosiomis viešnagės dienomis jam teko susidurti ir su nesąžiningu, žemesnės klasės viešbučio savininku, kuris, susitikęs su svečiu, kambario kainą bandė pakelti nuo 15 iki 35 litų, prieš tai atidžiai išklausinėjęs, iš kur jis ir kokiu verslu užsiima.[9] Tiesa, tomis dienomis, kai Abrahamas lankėsi Kaune, buvo minimos Vytauto 500-osios mirties metinės,[10] todėl daugelis kambarių buvo rezervuoti, kas galėjo būti argumentas keliant kainą. Tačiau šis įvykis nebuvo vienetinis. Amerikiečiui teko susidurti ir su nesąžiningu vairuotoju, kuris reikalavo už pavėžėjimą sumokėti 6 dolerius.[11] Noriu atkreipti dėmesį, kad lito kursas su JAV doleriu buvo santykiu 10:1.[12] Paklaustas, kodėl jis kainą sako doleriais, o ne vietine valiuta, šis atsakė: Koks skirtumas? Doleris yra litas, litas – doleris. Tokie kaip Jūs Amerikoje dolerius uždirbate daug lengviau nei mes čia litus. Pamanęs, jog šis veikėjas – tikras Jesse Jamesas, Abrahamas sumokėjo šiam tiek, kiek jis prašė, ir nusprendė kreiptis į policiją.[13] Susigrąžinęs permokėtą sumą, autorius nusprendė ją paaukoti Raudonajam kryžiui, už ką, beje, vėliau susilaukė policijos malonės, kai nesilaikė komendanto valandos.[14]
Taigi, dalis kauniečių A. Sacksą matė kaip lengvą pasipelnymo šaltinį. Tam tikrais atvejais kainos, su kuriomis jis susidūrė Kaune, buvo akivaizdžiai neadekvačios. Amerika lietuviams buvo aukso žemė, o amerikiečiai – turbūt vaikščiojantys pinigų maišai. Ekonominė amerikiečių padėtis buvo pabrėžiama ir tautininkų, ir spaudoje,[15] todėl kauniečių sąmonėje susiformavęs amerikiečių, kaip turtingųjų, vaizdinys nebuvo kažkas neįprasto. Tačiau bandymai finansiškai pasinaudoti amerikiečiais jokiu būdu nebuvo taisyklė, dauguma kauniečių su Abrahamu vis dėlto elgėsi maloniai. Įdomu, jog tą malonų elgesį taip pat dažnai nulemdavo supratimas, kad Abrahamas yra amerikietis.[16]
Laisvės alėja, XX a. 3–4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai
3.
Vienas vyras norėjo sužinoti, kodėl Čikagos policija neužkerta kelio vietinių gaujų vykdomiems žudymams.
– Kas per prezidentas yra Ruzveltas, jei jis negali pasiųsti savo armijos ir karinio jūrų laivyno į Čikagą, kuris užkirstų kelią gaujų karui?– paklausė pašnekovas.
Šis vyras nerimavo, kad Ruzveltas nesuspės laiku sustabdyti Čikagos gangsterių ir šie pasieks Vašingtoną, tad norėjo sužinoti, ar aš informuosiu Ruzveltą dėl didelio pavojaus!
– Ar girdėjai Dėde Semai? – paklausė jis.
– Vienas prezidentas negali to padaryti, – įsiterpė senesnis vyras, – tam prireiktų visų Amerikos prezidentų.
– Ką turi omenyje visų? – paklausė pirmasis.
– Na, aš turiu sūnų Amerikoje, – jis atsakė, – kuris taip pat yra prezidentas.[1]
Tokių absurdiškų kuriozų A. Sacksas fiksuoja ne vieną savo kelionių knygoje. Kad ir kiek autorius klausinėjo ir stengėsi sužinoti, kieno prezidentas – banko ar kokios kirpėjų sąjungos – yra pašnekovo sūnus, šiam atsakymo išpešti nepavyko.[2] Šis nesusišnekėjimas buvo sąlygotas skirtingų termino reikšmių Amerikoje ir Lietuvoje. Kaunietis akivaizdžiai manė, kad jo sūnus Amerikoje užima tokias pačias valstybės vadovo pareigas, kaip ir Franklinas Ruzveltas. Visgi paradoksas yra tas, kad, žvelgiant iš kauniečių perspektyvos, nesusipratėlis šioje situacijoje buvo Abrahamas ir visi amerikiečiai.
Iš čia išplaukia ir trečiasis amerikiečių, kaip keistuolių ir neišmanėlių, vaizdinys kauniečio sąmonėje. Atvykėlis turėjo malonumą išgirsti ne vieną, kauniečio požiūriu, greičiausiai išmintingą patarimą ar įžvalgą. Vienas kaunietis rusas negalėjo suprasti, kodėl amerikiečiai nešioja marškinius susikišę į kelnes.[3] Kitas negalėjo atsistebėti amerikiečių keistumu, jei siunčia žmogų į Lietuvą, kad jį nufotografuotų.[4] O Kauno čigonų požiūriu, amerikiečiai yra tikri kvailiai, mokėdami 10 dolerių už ateities spėjimą.[5] Paraštėse neliko ir Didžiosios ekonominės krizės tema. Vienas kaunietis dalijosi žiniomis ir aiškino, kad krizė prasidėjo dėl to, jog buvo sumažintas pinigų dydis. [6]
Ryškūs susidūrimai su kauniečiais, kuriuos užfiksavo A. Sacksas savo užrašuose, atskleidžia neįprastą vaizdinį, kurį nulėmė individualios, kartais nelabai objektyvios žinios apie Ameriką, jos gyventojus bei ryšį su jais.
Amerika – tai kažkur toli toli už vandenyno esantys, sunkiai įsivaizduojamo dydžio kraštai, kur žmonės kartais būna keisti, kvaili ar nenuovokūs, tačiau labai turtingi.
Tikriausiai neatsakysiu, kiek objektyviai autorius perteikė savo viešnagę Kaune. Pati intencija parašyti kelionių knygą be abejonės lėmė joje pateikiamų įvykių atranką. Pasakojimas turėjo pritraukti ir sudominti skaitytoją, turbūt atskleisti Lietuvos keistenybes, kurios duotų impulsą kitiems amerikiečiams atvykti į šį kraštą. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad autorius galėjo būti paveiktas kitų darbų, pavyzdžiui, Williamo Robinsono (William Robinson) darbo bei jo patirčių lankantis Maskvoje.[7] Visgi, nors tai lėmė tam tikrą pasakojimo diskursą, nebūčiau linkusi teigti, kad Abrahamo Sackso aprašyti įvykiai buvo fantazijos vaisius, bet tikriausiai paliksiu tai spręsti jums. Į pirmą planą iškilo kaunietiško gyvenimo keistenybės, tačiau šalia to atsispindėjo ir kita kaunietiško gyvenimo pusė. Autorius pabrėžė, kad Kaune, neskaitant keleto neigiamų atsitikimų, su juo buvo elgiamasi mandagiai ir taktiškai, draugiškai ir dėmesingai.[8] Prireikus amerikietis sulaukė ir pagalbos, ir įvairių kvietimų.[9] Pabaigai pasakysiu, kad kiekviena situacija turbūt priklausė nuo sutikto kauniečio išsilavinimo, žinių, charakterio, pasaulėžiūros, ryšių su Amerika bei ten gyvenančiais tautiečiais. Ir, nepaisant tam tikro stereotipinio požiūrio, Amerikos vaizdinys kauniečio sąmonėje nebuvo vien šabloninis, jis varijavo, priklausomai nuo to, kokią žinią žmogus pasigaudavo iš Lietuvos politikos nešamos žinutės apie JAV bendruomenę, pačios diasporos ar Lietuvoje gyvenančių tautiečių.
Kauno miesto muziejaus edukatorė Aneta Nagliūtė
1.
[1] A. Sacksas knygoje fiksuoja savo atsiminimus iš Žemės ūkio ir pramonės parodos birželio 18 d. (111–114). Parodos momentai leidžia teigti, jog A. Sacksas Kaune lankėsi 1930 m.
Jovita Jankauskienė, „Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos Kaune Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu“, Kauno istorijos metraštis, t. 11 (Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2011), 83–94).
[2] Abraham A. Sacks, An Excursion to Lithuania, 97.
[3] Ibid, 97; 128.
[4] Ibid, 97; 183.
[5] A. Sacksas rašo, kad moteris buvo kviečiama sūnaus atvykti pas jį į Ameriką (128).
[6] Ibid, 98.
[7] Ibid, 123.
[8] Ibid, 102.
[9]Juozas Skirius, Lietuvos valdžios ryšiai su JAV lietuviais 1926–1940 metais: suartėjimo kelių paieškos (Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2016), 25.
[10] „Švietimas Lietuvoje 1918–1940 m.“, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
2.
[1] Abraham A. Sacks. An Excursion to Lithuania, 101.
[2] Ibid, 171.
[3] Ibid, 197.
[4] Juozas Skirius, Lietuvos valdžios ryšiai su JAV lietuviais.
Egidijus Aleksandravičius, Karklo diegas (Vilnius: Versus aureus, 2013).
[5] Abraham Sacks, An Excursio to Lithuania, 103.
[6] Ibid, 98.
[7] Abraham Sacks, An Excursion to Lithuania, 98
Forward, https://forward.com/ [Žiūrėta 2019 10 28].
[8] Abraham A. Sacks, An Excursion to Lithuania.
[9] Ibid, 91-92.
[10] Šią prielaidą darau todėl, jog autorius mini, kad Kaune buvo ruošiamasi svarbiai progai. Be to, autorius aprašo Žemės ūkio ir pramonės parodą, kurios fiksuojami momentai leidžia teigti, kad tai buvo 1930 m. Žemės ūkio ir pramonės paroda. (89; 111–114).
[11] Ibid, 129.
[12] Zenonas Norkus, Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai (Vilnius: Aukso žuvys, 2014), 326.
[13] Abraham Sacks, An Excursion to Lithuania, 129–130.
[14] Ibid, 134.
[15] Juozas Skirius, Lietuvios valdžios ryšiai su JAV lietuviais.
[16] Tai atsiskleidžia Abraham Sacks, An Excursion to Lithuania, pavyzdžiui, 94; 113 134; 138–139; 236.
3.
[1] Ibid, 101.
[2] Ibid, 101.
[3] Ibid, 103.
[4] Ibid, 108.
[5] Ibid, 107.
[6] Ibid, 100.
[7] Abraham Sacks savo knygoje šiek tiek aprašo Williamo Robinsono patirtis Maskvoje ir, panašu, ieško analogijų Kaune. Pavyzdžiui, mini prastas matematines žinias (125) arba požiūrį į bananus (105).
[8] Ibid, 138–139.
[9] Ibid, pavyzdžiui, 94; 113; 236.
