XVI a. Lietuvos istorijoje yra svarbus reikšmingais įvykiais: valstybės vidaus reformos, unija su Lenkija, Jogailaičių dinastijos valdymo pabaiga. Per 60 metų, tobulinant valstybės valdymo ir teisinę sistemą, buvo išleisti trys Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588). Jie įteisino bajorišką demokratiją ir galutinai įtvirtino bajorų, kaip privilegijuoto luomo, valdžią, kartu sumažindami valdovo įtaką tiesioginiame valstybės valdyme.
Viena svarbiausių Statutuose apibrėžtų pertvarkų buvo administracinė ir teismų reformos, įvykdytos 1564–1566 m., siekiant modernizuoti valstybės sandarą. Lietuvos teritorija pagal Lenkijos pavyzdį buvo suskirstyta į vaivadijas ir pavietus. Kauno pavietas priklausė Trakų vaivadijai. Aukščiausias pagal rangą vaivadijos valdžios pareigūnas buvo vaivada, o pavieto – seniūnas. Abu juos eiti pareigas tiesiogiai paskirdavo valdovas.
Po reformos išsiplėtė ir teismų sistema. Iki tol visus pavieto teisinius reikalus spręsdavo vienas pilies teismas, o poreforminiais metais atsirado dar du – žemės ir pakamario teismai. Ilgainiui žemės teismas savo reikšme nurungė pilies teismą. Vis dėlto abu teismai dažnai dalydavosi tas pačias patalpas. Kauno piliai tapus administraciniu pavieto centru, čia būdavo rengiami teismų posėdžiai, seimelių susirinkimai ir kiti kilmingųjų luomui skirti renginiai.
XVI a. antroji pusė buvo sudėtingas laikotarpis Lietuvos teismų sistemoje dėl valdovui artimų didikų mažumos ir žemesnio rango bajorų daugumos nesutarimų. Kilmingųjų teismuose didikai užėmė aukščiausius postus, todėl bajorai nebuvo tuo patenkinti ir prašė valdovo tai pertvarkyti – įvesti bendrą vieno luomo teismo sistemą. Visos bajorų viltys nukrypo į Lietuvos Statuto taisymo komisiją. 1564 m. buvo priimta Bielsko privilegija, kuri panaikino didikų teisinę viršenybę prieš kitus bajorus. 1565 m. išėjo įsakymas šaukti elekcinius (renkamuosius) pavietų seimelius. Tai buvo teismo reforma, įtraukta į Antrąjį Lietuvos Statutą.
1566 m. įsigaliojus naujam Statutui Lietuvoje, pačiu svarbiausiu tapo žemės teismas. Į jo sudėtį įėjo teisėjas, pateisėjis ir raštininkas. Tai buvo institucija, kuri veikė kiekviename paviete ir sprendė kilmingųjų ginčus, neatsižvelgdama į jų padėtį šalyje, – civilines ir kartais kriminalines bylas.
Tai įvairūs pirkimų, pardavimų, įkeitimų, dovanojimų ir kt. aktai. Kadangi teismas buvo lygus visam bajorų luomui, tuo labiausiai piktinosi didikai. Pareigūno skyrimą lemdavo valdovo balsas, bet tam iš pradžių buvo šaukiami elekciniai seimeliai. Jie vykdavo tuomet, jei esamo žemės pareigūno pareigos būdavo paaukštinamos, jam mirus arba atsisakius posto. Seimelyje išrenkami 4 kandidatai ir vieną iš jų patvirtindavo valdovas. Pagrindiniai reikalavimai buvo šie: bajoras turėjo būti iš renkamo pavieto, LDK pilietis, krikščionis ir privalėjo išmanyti teisės reikalus. Šias sąlygas nustatė Antrasis Lietuvos Statutas.
1588 m. po Trečiojo Lietuvos Statuto įsigaliojimo pavietų teismuose buvo labiau suaktualinta žemiausia pagal statusą raštininkų pareigybė. Jiems galiojo tie patys reikalavimai, taip pat buvo pridėta ir prievolė mokėti rašyti kirilica. Jei kalbėtume apie turtinę padėtį, šie pareigūnai buvo bajorijos viduryje. Dėl turimų ryšių jie galėjo ir toliau turtėti. Čia veikė giminystės ryšiai ar vedybos – tai būdinga visai to meto bajorijai. Žemės teismo bylas turėjo spręsti visi 3 pareigūnai kartu. Buvo rengiamos trys žemės teismo sesijos per metus: žiemą (Trijų Karalių), vasarą (Švč. Trejybės) ir rudenį (Šv. Mykolo). Yra išlikusi pirmųjų Kauno pavieto žemės teismo sesijų bylų knyga (1566–1567).
Visas kriminalines bajorų bylas buvo pavesta spręsti pilies teismui, kuris šiuo atveju priklausė seniūnui. Tai visokiausi bajorų smurtiniai nusižengimai, neteisėto kaltinimo bylos, net burtų naudojimas.
Kadangi šis teismas turėjo trukti 2 savaites kiekvieną mėnesį, seniūnas paskirdavo pagalbininką – paseniūnį, pilies teisėją ir raštininką. Iš kitų teismų šis skiriasi tuo, kad jo pareigūnai nebuvo renkami.
Trečiasis pagal svarbą – pakamario teismas. Pakamaris teisė pats ir galėjo turėti vieną arba du pagalbininkus – kamarininkus. Jų žinioje buvo bylos dėl žemės ribų.
Dar viena svarbi seniūno funkcija paviete – sušaukti vietinius seimelius. Šie bajorų suėjimai būdavo organizuojami įvairiomis progomis keletą kartų per metus. Svarbiausi iš jų – priešseiminiai ir poseiminiai. Priešseiminiuose seimeliuose būdavo sprendžiama, kokius pavietui aktualius klausimus reikia iškelti Abiejų Tautų Respublikos Seime, ir išrenkami du pavieto atstovai, kurie turės vykti į Seimą. Poseiminiuose seimeliuose būdavo aptariami Seime spręsti reikalai, grįžę atstovai turėdavo duoti ataskaitas ir planuojama tolimesnė veikla.
Visi šie aptarti dalykai – seimeliai, trijų kategorijų teismai ir kiti bajorų gyvenimo reikalai buvo išskirtinai to administracinio teritorinio vieneto, šiuo atveju priklausantys Kauno pavieto jurisdikcijai, ir nelietė Kauno miesto reikalų. Miestas, jau nuo 1408 m. gavęs Vytauto Didžiojo suteiktą Magdeburgo teisę, tvarkėsi savarankiškai, turėjo savo miestietišką tarybą, miestietišką teismą ir kitas institucijas, kurios buvo sukoncentruotos Rotušėje. O Kauno pavieto administracija, sudaryta iš vietos bajorų, buvo sutelkta Kauno pilyje.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus edukatorius Giedrius Karpinskas
