Baltarusių bendruomenė Kaune tarpukariu
Vakar daugybė baltarusių savo šalyje ir už jos ribų minėjo Laisvės dieną, arba baltarusiškai Дзень Вол. 1918 m. būtent kovo 25 d. buvo bandyta sukurti tautinę Baltarusijos valstybę. Deja, istorija tam buvo negailestinga ir baltarusių tauta negavo šanso, kuriuo pasinaudojo kaimyninė lietuvių tauta, – susikurti savus namus. Sovietų Sąjungai žlugus, Lietuva ir Baltarusija tapo nepriklausomos, tačiau, kitaip nei Lietuvoje, kur visuomenę vedė spartus „grįžimo į Europą“ šūkis, Baltarusijoje greitai įsigalėjo nedemokratinis politinis režimas, istorine prasme pasirinkęs aktualizuoti sovietinę praeitį, o ne bandymas sukurti tautinę Baltarusiją 1918-aisiais. Vis dėlto vis daugiau pačių baltarusių renkasi aktyviai švęsti būtent šią dieną, kuri įkūnija tikrai suverenios, nuo niekieno valios nepriklausomos Baltarusijos siekį.
Tokią kaimyninę šalį palaikyti svarbu ir Lietuvai, juk šimtmečius buvome vienoje valstybėje ir, nepaisydami kalbinių bei religinių skirtumų, puikiai sugyvenome. Ši tradicija nesibaigė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės okupacija 1795 m. Ji tęsėsi per XIX a. sukilimus, o po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausoma Lietuvos valstybė ir jos tuometinė sostinė Kaunas tapo labai svarbia vieta baltarusiams, nepraradusiems vilties sukurti savo valstybę. Apie tai, ką jie čia nuveikė ir kokį įspaudą paliko Kauno pavelde, Kauno miesto muziejaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita kalbina Vytauto Didžiojo universiteto istoriką dr. Tomaszą Blaszczaką.
Tai antrasis įrašas – dalis pokalbių ciklo, kuriame kas dvi savaites išgirsite muziejaus istorikų ir svečių pašnekesius Kaunui ir Lietuvai svarbiomis, tačiau neretai viešoje erdvėje daug dėmesio nesulaukiančiomis temomis.
Pokalbių ciklą iš dalies finansavo:
