Įrašas

Elenos ir Kipro Petrauskų meilė III. Laiškai iš už anapus Atlanto

Praėjusioje dalyje kartu su Kipru Petrausku pasisvečiavome Italijoje. Žymus operos solistas ir toliau dalyvavo gastrolėse Ispanijoje, Prancūzijoje, vėliau ir Pietų Amerikoje. Tačiau maestro ilgesingi jausmai ir knibždančios mintys neapleido ir praėjus penkeriems metams viešnagėje Milane.

Kipro laiškuose Elenai tarp poetiškų eilučių išryškėja požiūris, kad kančia yra tikros meilės įrodymas, nes „sielos vienas kirminukas grauždamas primena, kad širdis myli…“ ir kad „žmogus gyvas keik vienas pragyventi linkęs juodas valandėles, kad gyvenimo drumzlės drumsčia jojo širdį, bet valandas laimės tiek pripildo sielą, kad padengia su kaupu visus nesmagumus“.

1928 metais Kipras Petrauskas vedė savo mylimąją. Oi buvo kalbų tuomet! Kipro širdies siekė tiek daug turtuolių dukterų, bet kažkaip su jomis neišėjo… (Dok. f. „Buvome greta“, rež. R. Šilinis, 1984 m.) Tačiau greitai maestro vėl turėjo susikrauti lagaminą ir išvykti į gastroles, tik šįkart jau Pietų Amerikon. Iš Rio de Žaneiro į Kauną žmonai Elenai vėl plūdo jausmingi laiškai:

Maldauju Tavęs, mano brangi, nepyk, aš Tave myliu visa savo siela, nėra valandėlės, kad aš nesvajočiau tavęs, nėra valandėlės, kad tavo man taip brangus veidelis nestovėtų vaizduotėje prieš akis. Nežinau, kaip tau, brangi, ir išreikšti savo jausmus. Aš gyvenime savo niekados taip neliūdėjau be tavęs, mano brangi, taip jautriai, kaip tame persiskyrime. Viešpats Visagalis gelbės mane ir duos galimybės laimingai ir greit tave apkabinti ir daugiau niekados taip ilgam laikui neapleisti.

K. Petrauskas su žmona Elena vestuvių dieną, 1928 m. Kauno miesto muziejaus fondai

„Visą rugsėjo mėnesį būsime Buenos Airėse ir gal Dievas man padės, kad toliau niekur nevažiuosim, tai matai, kad jau laikas greit prabėgs ir laimingai galėsiu tave nubučiuoti, pamyluoti. Kaip aš tavęs, mano mylima, pasiilgau, kad viskas man bjauru, nuobodu, niekas mane neinteresuoja“, – laiškuose skundžiasi Kipras ir prisipažįsta laukiąs valandėlės, kai pirks bilietą kelionei atgal ir keliaudamas namo laimingas šers žuvis, kad net ilga kelionė jo nebaugins. Maestro žodžiai tarsi primena šių dienų metaforą, kai sakome, kad dėl meilės galėtume net vandenynus perplaukti…

Gavęs Elenos telegramą Kipras jautėsi taip pakylėtas, kad laiške rašė: „Nuėjau dainuoti premjerą „Soročinskaja“ tavo laimei. Nežinau, padėjo gal tavo laimė, bet dainavau triumfališkai, visi sveikino, bučiavo džiaugdamiesi ir publika plojo be galo, mane džiugino tas nuotykis, nes teatre Colon visi garsiausi pasaulio tenorai dainavo, o aš taip laimingai turėjau ir didžiausią pasisekimą. <…> Mane toji laimė sutvirtina darbe, duoda spėkos ir siūlo laimės ateityje.“

Tai buvo meilė, kelianti kančias ir taip pat suteikianti stiprybės bei motyvacijos darbe ir gyvenime… Bet ar meilei gali sutrukdyti karas? Arba nesutarimai buityje? Apie tai sužinosite kitoje, jau paskutinėje dalyje.

Laiškas su kreipiniu „Mano miela Liolite…“, rašytas K. Petrausko žmonai. Rio de Žaneiras, 1929 m. Kauno miesto muziejaus fondai

 

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus edukatorius Tadas Karanauskas

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link