Idealogijos ženklai stalinizmo laikų Kauno nuotraukose
Pristatome retas 1947–1954 m. nuotraukas iš Kauno miesto savivaldybės Miesto planavimo ir architektūros skyriuje išsaugoto albumo. Kokie ideologijos ženklai atsispindi šiose stalinizmo laikų Kauno nuotraukose?
Nauja 1944 m. okupacija sugrąžino sovietinę vienpartinę diktatūrą, pajungusią visas pagrindines viešo gyvenimo sritis valstybinei propagandai skleisti, vienmintingumui ir paklusnumui ugdyti. Sovietiniais simboliais, vadų portretais ir šūkiais išmargintos gatvės turėjo liudyti visuotinį šios santvarkos palaikymą.
Gyvenimas buvo įrėmintas naujoje laiko sampratoje, kurią žymėjo viena kitą keičiančios sovietinės šventės, per kurias buvo minimos Lenino mirties, Tarybinės armijos, Pergalės prieš fašistinę Vokietiją, Kauno išvadavimo, Didžiojo Spalio socialistinės revoliucijos, Stalino Konstitucijos ir kitos metinės. Spauda primindavo ir kitas visasąjunginiu mastu privalomas pažymėti datas: Paryžiaus Komunos metines, bolševikinės spaudos ir Oro laivyno dienas, ir t. t. Ne viena publikacija buvo skirta naujos „tėvynės širdies“ – Maskvos – 800-osioms metinėms.
Taip pat reikėtų pridurti, kad vyko nuolatinės „demokratiškiausių“ rinkimų kampanijos, kurioms šimtatūkstantiniais tiražais buvo spausdinami plakatai ir štampuojama kita medžiaga. Viena rinkimams (tiksliau, propagandai ir demokratinio proceso imitacijai) skirta vieta spaudoje aprašoma taip: „Apylinkės ir agitpunkto būstinės viduje gana apstu vertingų originalių tarybinių vadų paveikslų ir skulptūrų, ant stalo gausu rinkiminės literatūros – knygų ir laikraščių. Veikia radijas.“ Fabrikuose ir įmonėse ta proga buvo rengiami susirinkimai ir „džiaugsmo mitingai“.
Kaip reikia mąstyti ir kalbėti, aiškiai buvo duodama suprasti iš viršaus. Antai „Tarybų Lietuvos“ 1947 m. balandžio 27 d. numerio pirmame puslapyje buvo skelbiami 1947 metų gegužės pirmosios šūkiai, aprobuoti VKP(b) CK. O po eilinio renginio ar demonstracijos spaudoje vėl buvo tiražuojami „džiūgaujančios liaudies“ vaizdai: „Šventiškai pasipuošusi Vilijampolė sutiko Pergalės Dieną. Gyvenamųjų namų, fabrikų ir įmonių pastatai papuošti vėliavomis, šūkiais, partijos ir vyriausybės vadų portretais, žalumynais“, „Džiaugsmingai sutiko Kauno darbo žmonės Didįjį Spalį. Švenčių išvakarėse miestas pasipuošė plakatais, šūkiais, spalvingomis iliuminacijomis“, „Šventiškai pasipuošęs Kaunas laukia didžiosios dienos […]. Raudonos šilko juostos perjuosia gatves, o jose įrašyti žodžiai – žodžiai, kurie gyvi šiandieną visų Tarybų Lietuvos dirbančiųjų širdyse. Mūsų didžiosios Tėvynės vadų – Lenino ir Stalino – portretai žvelgia beveik iš kiekvienos centrinių gatvių vitrinos, savo žvilgsniais lydėdami paskui skubančius kauniečius.“
Žinoma, prie sovietinio kalendoriaus švenčių buvo prijungiami sporto renginiai, koncertai, saviveiklininkų pasirodymai, žaidimai ir kt. Turbūt neverta minėti, kad prie valstybinės ideologijos turėjo griežtai derintis ir muziejinės ekspozicijos. Jai turėjo tarnauti menas ir kultūra apskritai.
Kultūros darbas buvo neatsiejamas nuo „politinio švietimo“. Agitatoriai ragino dažniau rengti propagandinius koncertus, kviečiant profesionalus ir organizuojant „tikslią, politiniai naudingą programą.
[…] Teatro menas turi būti ypač reikšmingas penkmečio plano propagandininkas“. „Mūsų tikslas yra kuo daugiau darbo liaudžiai duoti tarybinio meno ir supažindinti su tarybinių tautų atsiekimais per 30 metų“, – skelbė vienas kultūros namų direktorius. Per 1947 m. Spalio revoliucijos metinių demonstraciją Valstybinės Konservatorijos studentai nešė didžiulę lyrą, ant kurios stygų buvo pritvirtinti Lenino ir Stalino bareljefai. Tuometinė oficialioji spauda šį atributą pavadino tikrai įprasmintu tarybinio meno simboliu, „nes niekur kitur neskamba taip meno lyros garsai, kaip tarybinėje šalyje, kurią ugdė žmonijos genijus Leninas ir vedąs į negirdėtas aukštumas išmintingasis Stalinas“.
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Rokas Sinkevičius
