Influenza, šiltinė ir skarlatina: keletas tarpukario Kauno visuomeninės sveikatos detalių
1918 m. kuriantis moderniai Lietuvos valstybei jos Vyriausybei teko spręsti labai daug opių klausimų, susijusių su tvarkos krašto apsaugos, švietimo ir sveikatos sistemoje įvedimu. Ilgą laiką Kaune, nuo 1919 m. laikinojoje valstybės sostinėje, medikams tekdavo susidurti su infekcinėmis ligomis, plitusiomis po Pirmojo pasaulinio karo dėl higienos stokos, sunkių didelės dalies gyventojų gyvenimo sąlygų, nevisavertės mitybos ir panašių dalykų. Pagrindinės ligos, su kuriomis susidurdavo to meto žmonės, buvo skarlatina, lytiškai plintantys susirgimai ir, žinoma, šiltinė. Pastaroji dėl geriamojo vandens trūkumo pasitaikydavo itin dažnai.
Šiandien visuomenę informacija apie užkrečiamąsias ligas ir jų prevenciją pasiekia lengvai, daugelis mūsų jau turime pakankamai žinių, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, mums lengvai prieinamos asmens higienos ar apsisaugojimo priemonės. Tad įdomu pažvelgti, kaip su infekcinėmis ligomis Kaune kovojo gydytojai bemaž prieš 100 metų. Akcentuodami tai, kad nešvarus vanduo yra pagrindinė tokių ligų kaip vidurių šiltinė priežastis, medikų bendruomenė stengėsi kuo labiau didinti galimybes Kauno gyventojams vartoti švarų vandenį. Štai 1928 m. birželio 8 d. Kauno miesto savivaldybės Medicinos ir Sanitarijos Tarybos posėdyje buvo iškeltas virinto vandens bakų pastatymo kai kuriose miesto vietose klausimas ir pavesta Kauno miesto valdybos Socialinės apsaugos skyriui juos pastatyti I, III ir IV butų kolonijose, greta Žuvų bei Senojo turgaus ir ties Prezidento ir Lukšio gatvių sankirta („Medicina“, 1928 m., nr. 8, p. 573).
Vienas tokių aktyvių, ne tik sanitarijos, bet ir socialinius klausimus keliančių gydytojų buvo infektologas Moisėjus Braunsas. Jis nuo 1928 m. turėjo privačios praktikos kabinetą Laisvės alėjoje ir vadovavo Užkrečiamųjų ligų skyriui Kauno žydų ligoninėje „Bikur choilim“ (po 1941 m. šis gydytojas tęsė darbą jau Kauno gete, gelbėdamas nuo šiltinės, dizenterijos, hepatito, skarlatinos kenčiančius žmones). Kasdien susidurdamas su infekcinių ligų kamuojamais žmonėmis jis bandė atkreipti dėmesį į būtiną geriamojo vandens tiekimą ir tinkamos nuotekų sistemos užtikrinimą visiems Kauno gyventojams.
1929 m. mieste įrengtas vandentiekis, tačiau jo tinklas apėmė centrinę miesto dalį, o pakraščių – Aleksoto, Vilijampolės, Panemunės – gyventojai vis dar turėjo verstis be jo.
Tačiau nors ir buvo siekiama suvaldyti infekcinių ligų plitimą, kartais Lietuvoje kildavo staigių jų protrūkių. Taip atsitiko 1935–1936 m. Leipalingyje, Merkinėje ir Veisiejuose. „Medicinos“ žurnale (1936 m., nr. 1., p. 76) buvo pranešta apie staigų susirgimų dėmėtąja šiltine protrūkį minėtuose miesteliuose ir jų apylinkėse. O štai vos po mėnesio kitame to paties žurnalo numeryje jau sakoma, kad, vienu metu susirgus dideliam skaičiui Leipalingio valsčiaus gyventojų, apskrities ligoninė negalėjo visų sutalpinti, tad tam reikalui panaudota Viktarino (kaimas Lazdijų r.) mokykla. Tame pačiame puslapyje galime matyti ir tai, kaip sunku bet kokiai infekcinių ligų prevencijai buvo skintis kelią prietarais dar gyvenančioje visuomenėje. Tuo pačiu metu dėmėtosios šiltinės protrūkį išgyveno ir Tauragnų miestelis Utenos apskrityje, tačiau, užuot laikęsi atokiau nuo sergančiųjų, dalis miestelio gyventojų, „tikėdami senais prietarais, kad, jei esą neskirta susirgti, tai jokia liga neprilips prie žmogaus, lankosi pas susirgusius“ („Medicina“, 1936 m., nr. 2, p. 157).
Griežtų ligos stabdymo priemonių buvo imtasi ir siaučiant didelei gripo epidemijai 1927 m. Šiais metais mirtingumas nuo gripo buvo itin didelis – 10 000 gyventojų teko 13 mirčių (tikėtina, kad Ispaniškojo gripo atveju rodikliai buvo dar didesni, tačiau jie nėra tiksliai žinomi). 1927 m. pirmų mėnesių duomenimis, Kauno mieste gripu sirgo 274 žmonės ir 5 nuo jo komplikacijų mirė (per tą patį laikotarpį Lietuvoje – 30 829 sergantys ir 115 mirusių). Kad gripo ligos sklaida visuomenėje būtų stabdoma, įvairaus gyvenamojo nekilnojamojo turto savininkai buvo raginami kuo skubiau apie žinomus ligos atvejus pranešti atsakingoms institucijoms („Medicina“, 1927 m., nr. 1–2, p. 94).
Nors užkrečiamųjų ligų protrūkių Kaune dar pasitaikydavo, kaip ir kitur Lietuvoje, laikui bėgant statistika mieste gerėjo. Prie to prisidėjo žmonių švietimas higienos klausimu, skiepai, Kauno miesto vandens tinklų sistemos gerinimas bei medikų pastangos didinti sveikatos priežiūros prieinamumą daugeliui žmonių.
Kauno miesto muziejaus ekspozicijų kuratorė Sigita Žemaitytė-Strazdė
Parengta remiantis:
„Lietuvos Jeruzalės medikai“, sud. D. Ščupakas, R. Paknio leidykla, Vilnius, 2016.
„Lietuvos visuomenės sveikatos pokyčiai per šimtmetį“, sud. I. Petrauskaitė ir kt., Higienos institutas, Vilnius, 2018.
