Įrašas

„Juostų tiltas“ civilinės metrikacijos apeigose

Ilgamečio rotušės ceremonmeisterio Kęstučio Ignatavičiaus išsaugotas gausus archyvas leidžia pasiaiškinti, kaip sovietų valdžia dirbtinai bandė transformuoti šeimyninius papročius nauja kolektyvizmo dvasia. Įdomu pasižiūrėti, kaip ir kodėl juose atsirado tokie elementai kaip tautiniai drabužiai ir juostos.

XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjungoje prasidėjo nauja antireliginė kampanija, į kurią netrukus įsijungė Lietuvos kompartijos aparatas. 1957 m. rugpjūčio 12 d. LKP CK biuro priimtame slaptame nutarime numatytos priemonės Bažnyčios įtakai mažinti ir religinėms krikšto, santuokos ir laidotuvių apeigoms išgyvendinti, sukuriant joms alternatyvius ritualus. Tuo laikotarpiu rašiusi etnologė Angelė Vyšniauskaitė buvo priversta vaizduoti šią akciją kaip spontanišką:

komjaunimo iniciatyva 1958 metais […] buvo pradėtos organizuoti vadinamosios komjaunuoliškos vestuvės […]. Komjaunuoliškose vestuvėse, pašalinus iš jų bet kokį religinį atspalvį, kuris lietuvių liaudies vestuviniams papročiams iš viso nėra būdingas, kūrybiškai panaudojamos senosios liaudies vestuvių tradicijos…

(Lietuvių etnografijos bruožai, 1964, p. 511-512).

1959 m. gegužės 12 d. LSSR Teisingumo ministerijos rašte teigiama, kad Kauno miesto Civilinės metrikacijos skyriui atsisakius „formalaus kanceliarinio darbo metodo“ žymiai pagausėjo „komjaunuoliškų vestuvių“ ir sumažėjo susituokiančių bažnyčioje. Tam įtakos esą turėjo įvestas iškilmingumas, naujos formos, atitinkančios lietuvių liaudies nacionalinius papročius. Kokie papročiai – nedetalizuojama, tačiau sovietinę ateizacijos politiką nagrinėjusi filosofė Nerija Putinaitė nurodo, kad vadinamojo „juostų tilto“ kilmė siejama su Kėdainių krašto tradicija bei būtent taip švęsta civiline santuoka Kėdainiuose 1958 m.

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link