Ilgamečio rotušės ceremonmeisterio Kęstučio Ignatavičiaus išsaugotas gausus archyvas leidžia pasiaiškinti, kaip sovietų valdžia dirbtinai bandė transformuoti šeimyninius papročius nauja kolektyvizmo dvasia. Įdomu pasižiūrėti, kaip ir kodėl juose atsirado tokie elementai kaip tautiniai drabužiai ir juostos.
XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjungoje prasidėjo nauja antireliginė kampanija, į kurią netrukus įsijungė Lietuvos kompartijos aparatas. 1957 m. rugpjūčio 12 d. LKP CK biuro priimtame slaptame nutarime numatytos priemonės Bažnyčios įtakai mažinti ir religinėms krikšto, santuokos ir laidotuvių apeigoms išgyvendinti, sukuriant joms alternatyvius ritualus. Tuo laikotarpiu rašiusi etnologė Angelė Vyšniauskaitė buvo priversta vaizduoti šią akciją kaip spontanišką:
komjaunimo iniciatyva 1958 metais […] buvo pradėtos organizuoti vadinamosios komjaunuoliškos vestuvės […]. Komjaunuoliškose vestuvėse, pašalinus iš jų bet kokį religinį atspalvį, kuris lietuvių liaudies vestuviniams papročiams iš viso nėra būdingas, kūrybiškai panaudojamos senosios liaudies vestuvių tradicijos…
(Lietuvių etnografijos bruožai, 1964, p. 511-512).
1959 m. gegužės 12 d. LSSR Teisingumo ministerijos rašte teigiama, kad Kauno miesto Civilinės metrikacijos skyriui atsisakius „formalaus kanceliarinio darbo metodo“ žymiai pagausėjo „komjaunuoliškų vestuvių“ ir sumažėjo susituokiančių bažnyčioje. Tam įtakos esą turėjo įvestas iškilmingumas, naujos formos, atitinkančios lietuvių liaudies nacionalinius papročius. Kokie papročiai – nedetalizuojama, tačiau sovietinę ateizacijos politiką nagrinėjusi filosofė Nerija Putinaitė nurodo, kad vadinamojo „juostų tilto“ kilmė siejama su Kėdainių krašto tradicija bei būtent taip švęsta civiline santuoka Kėdainiuose 1958 m.
1965 m. išleistoje respublikinėje metodinėje knygelėje analogiški veiksmai su juostomis rekomenduojami jau ne tik vestuvių, bet ir vardynų (gimimo liudijimo įteikimo) ceremonijoms. Kaip rašoma, dalyvius pakviečiant į aktų salę „gali būti panaudojamas dviejų (arba daugiau), tautiniais drabužiais apsirengusių, porų laikomas tautinių juostų tiltas“. Baigus groti muzikos kūriniams juostos nuleidžiamos, atliekama pagrindinė ceremonialo dalis. Paskui vėl pradeda groti muzika, dalyviai „išeina iš salės pro pakeltų juostų tiltą, jeigu jos buvo panaudotos“.
Galbūt pirminiame šio ceremonialo variante juostų panaudojimas buvo privalomas, tačiau dar derinant galutinį tekstą 1964 m. kultūros ministras Juozas Banaitis pateikė savo pastabas: „Štai, pavz, šiuo metu vardynose daug kur šventės dalyvius eilėmis ar dainelėmis sveikina ikimokyklinio ar mokyklinio amžiaus vaikai, pionieriai, iš CMB išeidami jaunieji perkerpa juostą (tas praktikuojama Radviliškio ir kt. biuruose). […]. Gi tautinių juostų tiltas iki šiol yra panaudojamas tik keletoje vietovių“.
Vis dėlto tokių rekomendacijų dėka „juostų tiltas“ ilgainiui prigijo įvairiuose rajonuose ir net buvo pateiktas 1969 m. Latvijoje išleistoje metodinėje knygelėje apie lietuvių civilinės metrikacijos įstaigų darbą kaip teigiamas senųjų papročių pritaikymo pavyzdys, pasirinktas pagal tokį deklaruojamą principą: „Atsisakant visko, kas vestuvių tradicijoje archaiška, neatitinka naujų, socialistinių ir kultūrinių santykių turinio, mes su gilia pagarba priimame visus tuos humanizmo ir gyvenimo džiaugsmo elementus, kuriuos amžių eigoje yra panaudojusi mūsų tauta“. Tuo tarpu atvejai, kai atvykę jaunavedžiai vaišina muzikantus, siūlo pinigus ir pan., nurodomi kaip nepageidaujami.
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Rokas Sinkevičius
