150 metų prabėgus po kovų su Vokiečių ordinu pabaigos, Kauno pilis buvo praradusi savo gynybinę reikšmę. Ilgainiui ji buvo naudojama vietos bajorų reikmėms. Tačiau XVI a. antroje pusėje teko įrengti papildomus fortifikacinius įtvirtinimus. Pilies stiprinimo priežastimi tapo Livonijos karas.
Į šiaurę nuo Lietuvos, dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje, ilgą laiką buvo Livonijos ordino žemės. XVI a. pradžioje, Europoje plintant Reformacijai, protestantų tikėjimą priėmusi Livonijos diduomenė ėmė konfliktuoti su didelę galią turinčia katalikų bažnyčia. Tai silpnino Ordiną.
Taip pat prie Ordino silpnėjimo prisidėjo ir keletas nesėkmingų karinių kampanijų. O rytuose stiprėjo Maskvos didžioji kunigaikštystė. Valdant Ivanui Rūsčiajam, kunigaikštystė prisijungė kaimynines slavų žemes, nukariavo Pavolgio totorių chanatus ir XVI a. viduryje tapo Rusijos caryste.
Livonijos karas prasidėjo 1558 m. Rusijos kariuomenei įsiveržus į Livoniją ir užėmus Narvos tvirtovę. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas dar kiek anksčiau Pasvalyje sudarė sutartį su Livonijos ordino magistru, pagal kurią Livonija faktiškai tapo Lietuvos protektoratu. 1561 m. Livonijos ordinas buvo galutinai panaikintas, o Rusijai toliau veržiantis į jo žemes, Lietuva buvo priversta stoti į tiesioginį karą.
XV a. Europoje sparčiai vystantis artilerijai, kito ir fortifikacinių įtvirtinimų konstrukcijos. Aukšti bokštai tapo vis labiau pažeidžiami galingos patrankų ugnies, todėl jau XVI a. pradžioje prie pilių, tvirtovių ar gynybinių sienų pradėti statyti žemesni, bet platūs žiedinės formos įtvirtinimai su keliais lygiais išdėstytomis šaudymo angomis, kurios leido išilgine ugnimi visomis kryptimis apšaudyti ginamos tvirtovės prieigas. Toks statinys buvo pavadintas bastėja.
Kauno pilies bastėja buvo pastatyta prie pietrytinio bokšto, ant gynybinio griovio šlaito. Jos kompleksą sudaro žiedinė bastėjos siena, beveik dviem trečdaliais apskritimo juosianti apvalų pilies bokštą. Šiauriniame bastėjos šone įrengta požeminė šaudymo galerija su 3 šaudymo angomis ir koridorius, jungiantis galeriją su bokšto rūsiu. Bastėjos sienos vakariniame gale buvo išmūrytos dar 3 šaudymo nišos, bet požeminė šaudymo galerija nebuvo įrengta. Virš galerijos turėjo būti lauko aikštelė šauliams ir artilerijos pabūklams, tačiau ji taip pat liko iki galo nepastatyta.
Jokių tiesioginių istorinių žinių apie bastėjos statybą šiuo metu nerasta. 1561 m. dokumente rašoma, kad tūlas M. Grudina sutinka vykdyti Kauno pilyje mūro darbus, o 1563 m. kaunietis Petras Pasūsis pasirašo gavęs pinigus iš Kauno paseniūnio S. Golubickio už 600 statinių kalkių pristatymą pilies statybai. Tačiau vienintelėje šiuo metu žinomoje ir M. Balinskio paminėtoje 1570 m. pilies liustracijoje rašoma, kad pilis yra paplaunama Neries, kieme nėra jokių pastatų, stovi tik pilies mūrai be stogų. Vis dėlto paskutinių archeologinių kasinėjimų metu bastėjos pamatų duobėje rasti čerpių fragmentai nurodo didžiausią tikimybę, kad bastėja buvo pradėta statyti jau po 1570-ųjų. Būtent tuo metu Livonijoje karo veiksmai suintensyvėjo ir kilo grėsmė, kad jie pasieks Kauną.
Livonijos karas baigėsi 1582 m. sutartimi, kuria Rusijos caras pripažino Livoniją Lietuvai ir Lenkijai. Valdovo Stepono Batoro ryžtingos karinės politikos dėka pavyko sustabdyti galingą priešą. Kauno pilis tuomet išvengė atakos ir bastėjos neteko išbandyti, tačiau jos gynybinė reikšmė labai išaugo.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus edukatorius Giedrius Karpinskas
