Ko gero, jokia kultūrinė įstaiga neatsiejama nuo tam tikrų vertybių propagavimo. Teatras – ne išimtis. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu teatras alsavo nepriklausomos Lietuvos vizija, jame buvo aukštinamas lietuvio širdžiai mielas patriotiškumas, kompozitoriai įsitraukė į lietuviškiausios operos paieškas, o jau sovietmečiu teatrą sukaustė ideologinės propagandos gniaužtai. Jis įpareigojamas
auklėti žiūrovą tarybinio patriotizmo, proletarinio internacionalizmo tautų draugystės dvasia, vystant partinę propagandą ir ideologinį darbą kolektyve, nuolat kelti teatro meninį-idėjinį lygį, profesinį meistriškumą
Lietuvos kultūros istorijos šaltiniai. Muzika. 1940–1960. Vilnius ,1992, p. 204
1940 m. sovietų okupacinė valdžia iškart įsikišo į repertuaro reikalus, buvo uždrausta rodyti lietuvių kompozitorių operas. Rudenį po atostogų grįžusi Valstybės teatro trupė buvo iškart verčiama statyti du propagandinius sovietų kompozitorių veikalus: I. Dzeržinskio operą „Tykusis Donas“ ir R. Gliero baletą „Raudonoji aguona“. Abiejų pastatymų premjeros buvo numatytos vos po dviejų mėnesių – lapkričio 7 d. ir 8 d. Didžiosios Spalio Revoliucijos 23 metų sukakčiai paminėti. Teatro darbuotojai susidūrė su nemenku iššūkiu. Operos meno vadovas ir dirigentas M. Bukša rašė: „Laiko buvo labai nedaug: penkios savaitės, skaitant nuo tos dienos, kai buvo gauta visa gaidų medžiaga, iki premjeros <…> teatrui turint tik vienas dekoracijų dirbtuves, kur dailininkai dirbo per dienas ir naktis, keliomis pakaitomis.“ O režisieriaus S. Dautarto kalboje jautėsi nuogąstavimas: „Dalyviai, kaip įsitikinau su jais dirbdamas, darė visa, ką galėjo, kad pirmoji mūsų scenoje tarybinė opera praskambėtų visu grožiu.“
I. Dzeržinskio operos „Tykusis Donas“ programa. 1940 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Įvairioms sovietinėms sukaktims paminėti teatre buvo skiriama labai daug dėmesio. Tokiuose spektakliuose turėjo dalyvauti visas teatro kolektyvas. Nedalyvavimas buvo traktuojamas kaip nepritarimas ir kartu pasipriešinimas esamai santvarkai. 1955 m. Tarybų Lietuvos 15-ųjų metinių garbei rampos šviesą išvydo pirmoji lietuviška muzikinė komedija A. Belazaro „Auksinės marios“. 1967 m. Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos penkiasdešimtmečiui paminėti pastatyta V. Baumilo opera „Rožės žydi raudonai“, 1970 m. 100-osioms V. I. Lenino gimimo metinėms paminėti – A. Rekašiaus operos-oratorijos „Šviesos baladė“ premjera pagal A. Drilingos poeziją. Visi tokie spektakliai šlovino komunistinę ideologija, vaizduojamas pakylėtas, optimizmu trykštantis ir bendras sovietinio tikėjimo tiesas išpažįstantis tarybinis žmogus. Kritikai tokius pastatymus liaupsindavo kaip labai vykusius ir turinčius gilią idėjinę prasmę veikalus. Tačiau tokie spektakliai gyvuodavo neilgai, nes žmonės į juos tiesiog nesirinkdavo.
Scena iš A. Belazaro muzikinės komedijos „Auksinės marios“. 1955 m.
Masinė scena iš A. Rekašiaus operos-oratorijos „Šviesos baladė“. Kauno miesto muziejaus fondai
Dar vienas ideologinės cenzūros aspektas – menininkų kūrybos peržiūros. Spektaklis rampos šviesą galėjo išvysti tik tada, kai jį peržiūrėdavo „garbinga ir labai kompetentinga“ komisija iš Maskvos. Ji neretai liepdavo pakoreguoti spektaklio turinį, kad jis labiau atitiktų socialistinio realizmo kanonus.
V. Baumilo operos „Rožės žydi raudonai“ programa. 1967 m. Kauno miesto muziejaus fondai
1940 m. Valstybės teatro darbuotojai turėjo vilčių pastatyti S. Šimkaus operą „Pagirėnai“. Iš Maskvos operą patikrinti buvo atsiųsti trys „specialistai“. Jie pareikalavo aštriau pavaizduoti Lietuvos žmonių neapykantą dvarininkams ir atskleisti kaimo žmonių komunistines nuotaikas (kurių operos vaizduojamu laikotarpiu 1900 m. dar nebuvo). „Mažai užmaskuotais grasinimais kompozitorius ir libretistas buvo priversti pridėti operoje keletą epizodų išryškinant tokius politinius momentus“. Tačiau netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir operos statymas vėl buvo nutrauktas. 1942 m. pastatyta opera nebuvo cenzūruota. 1948 m. pavasarį J. Karnavičiaus operos „Gražina“ statytojai „turėjo paklusti partiniams normatyvams ir padaryti didžiausią pataisą – pakeisti operos finalą. Tragiškas operos finalas, pasibaigiąs Liutauro mirtimi laužo liepsnose drauge su žuvusiąja Gražina, tapo optimistinis“ (J. Burokaitė. Jurgis Karnavičius. Vilnius, 2004 m.). 1968 m. opera parodyta necenzūruota.
Scena iš J. Karnavičiaus operos „Gražina“. 1968 m. Kauno miesto muziejaus fondai
7 deš. viduryje menininkai išmoko tarybinius reikalavimus pritaikyti savo naudai, mintis išreikšti Ezopo kalba – metaforomis, parafrazėmis, nutylėjimais. Kūrėjai siekė atsiriboti nuo jiems primetamų ideologinių kanonų, ideologizuotų veikalų, todėl teatro repertuare pagausėjo lietuviškų ir klasikinių operų bei operečių.
1968 metais opera „Gražina“ buvo įtraukta į repertuarą tikintis, kad dalis žiūrovų dar prisimena pirmuosius operos spektaklius, pirmuosius atlikėjus, o „kitiems tai bus nauja pažintis su tarpukario lietuvių kompozitoriaus muzika“ (J. Burokaitė. Jurgis Karnavičius. Vilnius, 2004 m.). 1976 metų vasario 14 d. pastatytas J. Pakalnio baletas „Aušrinė“. Programoje nurodoma, kad „baletas atkuria lietuvių liaudies gyvenimo ir pasipriešinimo momentus feodalinės santvarkos irimo laikotarpiu“ (PMMGEK-7479). Apie V. Baumilo operą „Paskenduolė“ spaudoje buvo skelbiama: „Tai buržuazinio kaimo paprastos moters-samdinės tragedija, bažnyčios prietarų ir buožių išnaudojimo užuitos Veronikos tragedija“ (A. Kalinauskas, „Paskenduolė“ operos scenoje“, Teatras, 1959 m. Nr. 1). Ne kartą teatro scenoje buvo pastatyta E. d’Alberto opera „Slėnis“ („Pakalnė“), pasitelkiant jos ideologiškai teisingą turinį, kaip vargšą kalnų aviganį skriaudžia pasiturintis ponas. Kūrėjai dažnai rinkosi tautosakinius, literatūrinius siužetus ir akcentavo gėrio pergalę prieš blogį. Siekė žmonėse pažadinti tautinio bendrumo jausmą, sėjo viltį, kad Lietuva vėl bus laisva.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Deimantė Kondrotaitė
