Įrašas

Prieš 100 metų: litvako vizija apie ateities Lietuvą

Kuriantis Lietuvos valstybei, žydų tautinė mažuma aktyviai įsitraukė į jos kūrimosi darbus. Nors žydai Lietuvoje gyveno jau nuo XIV a. ir senoji Lietuvos valstybė pasižymėjo didele tolerancija, XIX a. carinės Rusijos valdžia aktyviai taikė antisemitines priemones. Tai darė žydus ir lietuvius sąjungininkais arba bendro likimo broliais, o Lietuvos atkūrimą žydai vertino pozityviai. Juolab kad alternatyva – Lenkijos valstybė – atrodė prastesnė.

Projekte „Prieš 100 metų“ jau ne kartą rašyta apie Lucjano Želigovskio dalinių vykdytų pogromų Vilniuje atgarsius, kurie pasiekdavo ir Kauno žydus, o per juos – net ir JAV spaudą. „Lietuvoje“ skelbiamas Urijos Kačenelenbengeno straipsnis, kaip tik ir bylojantis apie žydų priespaudą Rusijos imperijoje ir jų lūkesčius prisidėti prie Lietuvos Respublikos kūrimo:


Atradau gimtinę

Į gimtąją žemę įžengiau. Prisikėlė Lietuva, mes Lietuvos žydai, radom joj savo gimtinę.

Pirmiau Rusų dvigalvio aro valdiniai – tų Rusų , kuriuos mūs žydų, net neleido. Caro budeliai mus lyg išjuokimui laikė uždarę leidžiamam mums gyventi rate (čorta osiedlosti).

Atėjusieji satrapai laukiniu riksmu ir kumšties mojavimu daigino mūsų tarpe tolimųjų gubernių kalbą – iš rusų tautos lūpų gimtos jos kalbos mums ir neteko girdėti.  Kimšo mūsų jaunuomenei apie tas pačias tolimąsias vietas, kurios buvo žydui nepasiekiamos, geografijos ir istorijos, žinių. Mūsų jaunuolių galvose mirgėjo vaizdai ir vietos, žydo akiai griežtai draudžiamos pamatyti.

Atsimenu vieną jaunuolį žydą, kurs ruošės eiti nusilenkti Levui Tolstojui. Lygiai vagis ėjo per rusų žemę, bet nepasiekė garbingo senelio – jaunuolį iš Tulos parginėjo atgal etapu.

Žydai, jauni ir karštesni, kaip ir lietuviai, belaisvės išvarginti, leisdavos į užjūrio žemes – rasti naują tėvynę, bet ir ten vargino juos ilegėsis.

Dabar Lietuvoj mes, Lietuvos žydai, gimtąją žemę radom. Jai prisiek ir tarnauk.

Aplinkinių kalnų kalba šilta banga apliejo mūsų miestus ir miestelius. Satrapai išvyti. Lietuvos žmonės, savo Vyčio, vėl pajaunėjusio karžygio paunksmėj, stojo gimtosios žemės saugoti ir ją valdyti.

Lygiau, žyde, pilnesne krūtine kvėpuok, tu esi laisvos jau žemės pilietis.

Ir ploju aš: valio Lietuva. Pakirdo senovės Lietuvos dvasia. Lietuva tikrai tautos dvasios yra valdoma.

Laisvė ir tvarka, kariuomenė , valdininkai nėra nei greitadarės karikatūros, nei tempiamos į siūlą, kaip priverčia prūsų rimbas, nei rusų ištižimo. Savo vertybės ir prievolių jausmas.

Verti senobės Gedimino, to tikyboms pakantraus ir didžiausio masto mąstytojo ainiai, Gedimino, kurs žydų lengdavos yra vadinamas antruoju Kiru (pastačiusiu antrą bažnyčią).

Lygiau, Lietuvos žyde, įsižiūrėk į dangų aukščiau tavęs, į apsupančius tave miškus, prieš tave – išskiestos gimtosios žemės, tėvynės rankos.

Lietuva iškankinta, išardyta ir varginga, žaizdota po svetimų užplūdimų, neseniai išnykusios verguvės, baudžiavos ir karų senesnių. Stosim ir mes, žydai, į jos statytojus. Sunkesnį paimsim sau į pečius akemnį jos atgaivinimui. Tenkanti mums laimė statyti savo tėvynę, padarys tuo tikresnę Lietuvoj mums pastogę.

Lietuva – šalis – aukuras, reikalaujantis aukų, ir negalima prie jos laiptų sustoti poilsiui.

Mes, Lietuvos žydai, radom Lietuvoj savo tėvynę, Lietuva gi turės mus kaip savo tikrus sūnus.

Urias Kačenelenbengenas

RED. PRIER. Žydų rašytojas Urias Kačenelenbengenas Vilnietis, jau gerokai prieš karą , pradėjo mokintis lietuvių kalbos, rašinėti į lietuvių laikraščius ir studijuoti Lietuvą. Dabar, vos sugrįžęs iš Rusų, mano toliau varyti pradėtą darbą.


Straipsnio autorius U. Kačenelenbengenas 1885 m. gimė Vilniuje, jaunystėje mokėsi Biržuose ir Šiauliuose. 1903 m. įstojo į Vilniuje veikusią žydų socialdemokratų organizaciją Bundą, kuri tuomet turėjo 30 000 narių, iš jų net 5000 pačiame Vilniuje. Per šios organizacijos veiklą jis susipažino su lietuvių tautinio atgimimo veikėjais, pamatė jų rūpesčius dėl tebegaliojančio spaudos draudimo. Ilgainiui tapo gerais draugais su kairiųjų pažiūrų lietuvių tautinio atgimimo veikėjais: Jonu Biliūnu, Juliumi Janoniu, Gabriele Petkevičaite-Bite. Netrukus iš Bundo išstojo, nes nepritarė probolševikinėms dalies organizacijos narių nuostatoms.

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link