1920 m. spalio 9 d. Lenkijos kariuomenės generolo Liucijano Želigovskio vadovaujami 1-osios Lietuvos ir Baltarusijos pėstininkų divizijos kariai užėmė Vilnių. Šios divizijos pavadinimas buvo neatsitiktinis – juo siekta pabrėžti ypatingą ryšį su Vilniumi ir jo apylinkėmis. Šiame kariniame dalinyje atsidūrė nemažai iš šio krašto kilusių etninių lenkų. L. Želigovskis vaidino nepriklausomą „maištininką“, veikiantį be Lenkijos vadovybės žinios ir protestuojantį prieš spalio 7 d. pasirašytą, esą Lenkijos interesams nenaudingą, Suvalkų sutartį su Lietuva. Vis dėlto, jau už kelių metų maršalas Juzefas Pilsudskis pripažino, kad L. Želigovskis veikė su jo žinia.
Tuo metu Lenkijai tokia hibridinė operacija buvo naudinga, nes leido išvengti tiesioginio Vakarų valstybių spaudimo. Nors jos matė Lenkiją kaip pagrindinę užtvarą, trukdančią plisti komunistinėms idėjoms iš Sovietų Rusijos į Europą, nebuvo suinteresuotos ir jos konfliktu su Lietuva, kuris galėjo supjudyti regiono valstybes ir nukreipti jų jėgas nuo antisovietinio fronto. Lietuvos kariuomenę L. Želigovskio operacija užklupo nepasiruošusią, nors vadovybę jau buvo pasiekę gandai apie galimą puolimą. Vis dėlto, krašto apsaugos ministras pulkininkas Konstantinas Žukas padarė svarbius pakeitimus kariuomenėje ir po Vilniaus užėmimo Lenkijos pajėgoms teko kovoti dėl kiekvienos žemės pėdos. Galiausiai, gerų strateginių manevrų ir didelio pasiaukojimo dėka, lapkričio pabaigoje Lietuvos kariuomenė sustabdė priešininko pajėgas prie Širvintų, Giedraičių ir Musninkų, nors atskiri Lenkijos kariniai daliniai jau buvo spėję pasirodyti netoli Kėdainių ir Jonavos rajone, taigi visai netoli laikinosios sostinės Kauno.
Vakarų valstybės ėmėsi stabdyti konfliktą, atsižvelgdamos į esamą karinių pajėgų išsidėstymą. Istorinė Lietuvos sostinė Vilnius liko Lenkijos pusėje, tačiau Lietuvai pavyko apsaugoti patį valstybės ir etninių žemių branduolį su laikinąja sostine Kaunu.
Kadangi 1922 m. Lenkija oficialiai prisijungė Vilnių ir jo kraštą, Vakarų valstybės pro pirštus pažiūrėjo į sėkmingiausią Lietuvos karinę operaciją tarpukariu – 1923 m. Klaipėdos sukilimą, ir nesipriešino šio krašto prijungimui prie Lietuvos, įsivaizduodamos taip išlyginančios jėgų pusiausvyrą. Visgi, tai vedė į neslopstančią įtampą prie Lietuvos ir Lenkijos sienos, kurios Lietuva oficialiai nepripažino, vadindama administracine linija.
Kiekvienų metų spalio 9 d. visoje Lietuvoje žmonės trumpam nutraukdavo darbus, nusiteikdami rimčiai. Buvo skelbiamos tylos minutės, vyko įvairūs renginiai, kuriuose buvo raginama ruoštis Vilniaus susigrąžinimui. Artėjant Antrajam pasauliniam karui, visoje Europoje didėjo politinė įtampa. Vokietijoje į valdžią atėjus Adolfo Hitlerio vadovaujamiems nacionalsocialistams ir pradėjus augti šios šalies galiai, Lietuva ir Lenkija tylomis bandė sutvarkyti santykius, tačiau nesėkmingai – istorinių sąjungininkių santykiuose žiojėjo negyjanti Vilniaus žaizda.
Pasinaudodama eiliniu konfliktu pasienyje, Lenkija 1938 m. ultimatumu pareikalavo, kad Lietuva užmegztų diplomatinius santykius – tai išskirtinis epizodas tarptautinių santykių istorijoje.
Lietuvos valdžia nusileido ir ėmė ieškoti būdų, kaip gerinti santykius su Lenkija. Dėl šių priežasčių, tais metais Vilniaus gedulo diena paminėta kiek kukliau.
Buvo uždaryta ir 13 metų veikusi Vilniui Vaduoti Sąjunga – bene skaitlingiausia visuomeninė organizacija tarpukario Lietuvoje, turėjusi net iki 600 000 narių, tarp kurios lyderių buvo tokia ryški asmenybė kaip Vasario 16-osios akto signataras Mykolas Biržiška. Įdomu, kad VVS nariais buvo įvairių pasaulėžiūrų žmonės – ji vienijo tiek kairiuosius, tiek dešiniuosius, į ją noriai stojo ne tik etniniai lietuviai, bet ir Lietuvos žydai bei baltarusiai, kuriuos vienijo noras atgauti istorinę Lietuvos sostinę.
Visą tarpukarį Lietuvos kariuomenės generaliniame štabe puoselėtas planas pasitaikius progai susigrąžinti Vilnių. Nuosekliausias jo šalininkas buvo generalinio štabo pulkininkas ir pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris Kazys Škirpa, Antrojo pasaulinio karo pradžioje siūlęs pasinaudoti Vokietijos įsiveržimu į Lenkiją ir atsiimti istorinę sostinę. Tuomet jam pritarė ir buvęs kariuomenės vadas generolas Kazys Ladiga. Abu jie puikiai prisiminė 1920-ųjų karą su Lenkija. Tačiau jiems pritarė ir dalis jaunesnių karininkų, ypač karinių oro pajėgų. Tuometinio prezidento Antano Smetonos ir jo aplinkos neigiamą nusistatymą dėl tokio žygio galimybės kritikavo nemažai aktyvių studentų.
Vis dėlto, Lietuvos politinis elitas pasirinko atsargesnį kelią – nesiryžo veikti šalia Vokietijos. Minint 19-ąsias Vilniaus gedulo dienos metines pasigirdo gandai, kad Vilnių Lietuvai grąžinti žada tuometinė Vokietijos sąjungininkė – Josifo Stalino vadovaujama SSRS. Deja, mainais į šią dovaną Lietuvos valstybė gavo Trojos arklį su 20 000 raudonarmiečių jame ir neilgai trukus buvo sunaikinta sovietų. Vis dėlto šiandien Vilnius priklauso Lietuvai, o Lenkija nebekelia jokių teritorinių pretenzijų – vėl esame istoriniai sąjungininkai ir strateginiai partneriai. Priklausome ES ir NATO tarptautinėms organizacijoms, kuriose glaudžiai bendraujame. Ilga sovietinė okupacija ir komunistinis teroras numarino aistras dėl Vilniaus krašto priklausomybės. Laimei, abiems šalims vėl atgavus nepriklausomybę, jų politikams užteko proto neeskaluoti senų konfliktų ir pasirinkti konstruktyvų bendradarbiavimo ir pagarbos teritoriniam integralumui kelią. Kuo galėjo baigtis neužkastas istorinės nesantaikos kirvis, matome šiandien stebėdami po SSRS žlugimo atsinaujinusį ir vis dar nesibaigiantį konfliktą tarp kaimyninių Armėnijos ir Azerbaidžano valstybių. Dėl šios priežasties, liūdną istorinę datą – Vilniaus gedulo dieną, praėjus 100 metų galime įvertinti kitomis akimis.
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita
Apie 100 metų skaičiuojančius įvykius kviečiame skaityti kasdien projekte „Prieš 100 metų“:
