Įrašas

Prieš 100 metų: Vilniaus gedulo diena

1920 m. spalio 9 d. Lenkijos kariuomenės generolo Liucijano Želigovskio vadovaujami 1-osios Lietuvos ir Baltarusijos pėstininkų divizijos kariai užėmė Vilnių. Šios divizijos pavadinimas buvo neatsitiktinis – juo siekta pabrėžti ypatingą ryšį su Vilniumi ir jo apylinkėmis. Šiame kariniame dalinyje atsidūrė nemažai iš šio krašto kilusių etninių lenkų. L. Želigovskis vaidino nepriklausomą „maištininką“, veikiantį be Lenkijos vadovybės žinios ir protestuojantį prieš spalio 7 d. pasirašytą, esą Lenkijos interesams nenaudingą, Suvalkų sutartį su Lietuva. Vis dėlto, jau už kelių metų maršalas Juzefas Pilsudskis pripažino, kad L. Želigovskis veikė su jo žinia.

Tuo metu Lenkijai tokia hibridinė operacija buvo naudinga, nes leido išvengti tiesioginio Vakarų valstybių spaudimo. Nors jos matė Lenkiją kaip pagrindinę užtvarą, trukdančią plisti komunistinėms idėjoms iš Sovietų Rusijos į Europą, nebuvo suinteresuotos ir jos konfliktu su Lietuva, kuris galėjo supjudyti regiono valstybes ir nukreipti jų jėgas nuo antisovietinio fronto. Lietuvos kariuomenę L. Želigovskio operacija užklupo nepasiruošusią, nors vadovybę jau buvo pasiekę gandai apie galimą puolimą. Vis dėlto, krašto apsaugos ministras pulkininkas Konstantinas Žukas padarė svarbius pakeitimus kariuomenėje ir po Vilniaus užėmimo Lenkijos pajėgoms teko kovoti dėl kiekvienos žemės pėdos. Galiausiai, gerų strateginių manevrų ir didelio pasiaukojimo dėka, lapkričio pabaigoje Lietuvos kariuomenė sustabdė priešininko pajėgas prie Širvintų, Giedraičių ir Musninkų, nors atskiri Lenkijos kariniai daliniai jau buvo spėję pasirodyti netoli Kėdainių ir Jonavos rajone, taigi visai netoli laikinosios sostinės Kauno.

Vakarų valstybės ėmėsi stabdyti konfliktą, atsižvelgdamos į esamą karinių pajėgų išsidėstymą. Istorinė Lietuvos sostinė Vilnius liko Lenkijos pusėje, tačiau Lietuvai pavyko apsaugoti patį valstybės ir etninių žemių branduolį su laikinąja sostine Kaunu.

Kadangi 1922 m. Lenkija oficialiai prisijungė Vilnių ir jo kraštą, Vakarų valstybės pro pirštus pažiūrėjo į sėkmingiausią Lietuvos karinę operaciją tarpukariu – 1923 m. Klaipėdos sukilimą, ir nesipriešino šio krašto prijungimui prie Lietuvos, įsivaizduodamos taip išlyginančios jėgų pusiausvyrą. Visgi, tai vedė į neslopstančią įtampą prie Lietuvos ir Lenkijos sienos, kurios Lietuva oficialiai nepripažino, vadindama administracine linija.

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link