Nuo XV a. pradžios iki XVII a. vidurio Kaunas gyveno taikos sąlygomis. Taigi miestas augo ir vystėsi, o pilis atliko savo reprezentacinę funkciją ir buvo naudojama pavieto kilmingųjų reikmėms. Po sėkmingai pasibaigusio Livonijos karo (1558–1583) Lietuva galėjo ramiau jaustis sąjungoje su Lenkija, tačiau Švedija ir Rusija toliau stiprėjo ir neatsisakė savo pretenzijų į Abiejų Tautų Respublikos žemes.
1654 m. Rusijos caras Aleksejus Michailovičius sudarė sutartį su Ukrainos kazokų vadu Bogdanu Chmelnickiu ir pradėjo veržtis į rytines rusėniškas Lietuvos žemes. Paskatinta rusų pergalių iš šiaurės puolė ir Švedija. 1655 m. viduryje beveik visa Abiejų Tautų Respublikos teritorija buvo užimta priešų.
1655 m. rugpjūčio 8 d. caro pasiųsti kunigaikščių Čerkaskių vadovaujami daliniai po atkaklios kovos užėmė Vilnių. Sostinės gynybą organizavęs Lietuvos didysis etmonas kunigaikštis Jonušas Radvila pasitraukė į Kėdainius. Žinodamas, kad kitas rusų tikslas bus Kaunas, bet neturėdamas pajėgų apginti miestą, jis kreipėsi į Švedijos karaliaus vietininką grafą Magnusą Gabrielį de la Gardie, kad šis siųstų savo būrius užimti Kauną prieš rusus. Tačiau švedai pavėlavo, rugpjūčio 18 d. rusų kariuomenė užėmė miestą ir įsitvirtino Kauno pilyje.
Po daugybės nesėkmingų bandymų sustabdyti rusų ir švedų veržimąsi Abiejų Tautų Respublika pateko į labai sudėtingą padėtį. Karalius Jonas Kazimieras Vaza užsidarė savo rezidencijoje Krokuvoje. Jonušas Radvila, nesulaukęs paramos iš valdovo, nutarė pasiduoti švedams. 1655 m. spalio 20 d. buvo sudaryta Kėdainių unija. Lietuvos diduomenės vardu J. Radvila pasirašė sutartį su Švedijos karaliui atstovaujančiu grafu M. G. de la Gardie. Šia sutartimi Lietuva nutraukė uniją su Lenkija ir įstojo į uniją su Švedija protektorato teisėmis.
Rusams užgrobus Kauną, dalis Kauno pavieto po Kėdainių sutarties liko švedų karinės administracijos valdžioje. Tačiau 1656 m. viduryje po žemaičių bajorų sukilimo pavyko atsiimti dalį švedų užimtų žemių. Taip Nevėžis ir iš dalies Neris ties Kaunu tapo išsivadavusios Lietuvos riba.
Kaune rusai turėjo geras sąlygas įsitvirtinti. Per Nerį į Vilijampolę jie pastatė tiltą, o santakoje kasė apkasus, norėdami Kauno pilį paversti stipria tvirtove. Kauno miestas buvo visiškai nusiaubtas, miestiečių turtas išgrobstytas, o patys gyventojai išsibėgiojo. Likusieji buvo verčiami duoti priesaiką carui. Kauno apylinkės taip pat buvo niokojamos. Ypač nukentėjo Raudondvaris – vartai į priešo neužimtą Žemaitiją.
1658 m. buvo imtasi ryžtingų veiksmų Vilniui ir Kaunui išvaduoti. Rimtas antpuolis prieš rusų dalinius įvyko rugpjūtį, kai kitoje Neries pusėje ties Kaunu jie buvo užpulti lietuvių, bėgdami susigrūdo ant tilto ir, jam sugriuvus, daugelis nuskendo. Tačiau atvykus kitam rusų daliniui, lietuviams teko atsitraukti. Kiek vėliau, rudenį, lietuvių delegacija vyko į derybas su rusų vadovybe okupuotame Vilniuje, tačiau vietoj jų sulaukė antpuolio. Spalio 21 d. įvyko Verkių mūšis, kuriame lietuviai patyrė pralaimėjimą, o Lietuvos lauko etmonas Vincentas Gosevskis buvo paimtas į rusų nelaisvę ir išgabentas į Maskvą.
Dar labiau kovos suintensyvėjo, kai rusai pradėjo veržtis nuo Breslaujos gilyn į Lietuvą, o į Kauną buvo atsiųstas gausus rusų dalinys.
1659 m. kovą Lietuvos didysis etmonas Povilas Jonas Sapiega, tapęs kariuomenės vadu ir pakeitęs švedams pasidavusį Jonušą Radvilą, sukvietė visus, kas tik save bajoru laiko, ir paragino sėsti ant žirgų bei susirinkti prie Kauno saugoti Žemaitijos sienos ties Nevėžiu.
Lietuvos kariuomenei ryžtingai pulti ir Kaunui išlaisvinti iki 1660 m. pavasario trukdė Kurše vykę karo veiksmai su Švedija. Tačiau po Olyvos taikos Livoniją su Kuršu pripažinusi švedams Abiejų Tautų Respublika galėjo sutelkti visas pajėgas prieš Rusiją. 1660 m. rugpjūtį valdovas Jonas Kazimieras Vaza išleido atsišaukimą Lietuvos didžiosios kunigaikštystės aukščiausiems pareigūnams, kad dabar reikia spręsti šalies išvadavimo nuo rusų okupacijos klausimą. Jis pavedė Žemaitijos kunigaikštystės, Upytės ir Kauno pavietų bajorijai suburti kariuomenę ir „kuo greičiau surasti būdą Kauno pilį iš Maskvos žmonių atsiimti“.
(tęsinys kitame įraše)
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus edukatorius Giedrius Karpinskas
