XIV a. pabaiga – vienas iš dramatiškiausių Lietuvos valstybės gyvavimo istorijos tarpsnių. Vokiečių ordinas šiuo metu pasiekia didžiausią savo ekspansiją Kauno vietovėje pastatydamas tris pilis – Gotesverderį, Marienverderį ir Ritersverderį. Jos tarnauja kaip atspirties punktai žygiams į Vilnių. 1390 m. Lietuvos sostinė buvo apginta, tačiau kryžiuočiai nesiruošė sustoti.
Rengdamas eilinį antpuolį prieš Lietuvą, 1393 m. vasarą nuo apopleksijos mirė Ordino didysis magistras Konradas Valenrodas. Naujuoju magistru buvo išrinktas Ulrichas Jungingenas. 1394 m. rudenį jis surengė dar didesnį žygį į Vilnių negu jo pirmtakas. Kryžiuočių kariuomenė su svečiais iš Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos beveik tris savaites šturmavo Žemutinę ir Aukštutinę pilis. Tačiau net visoje Europoje pagarsėję samdomi Genujos šauliai ir šį kartą nepadėjo įveikti lietuvių ginamos sostinės.
Po nesėkmingos antrosios karinės operacijos Ulrichas Jungingenas bandė diplomatiniais būdais susilpninti Lietuvą. Priešindamas Vytautą ir Jogailą, jis siekė išardyti Lietuvos uniją su Lenkija. Abiejų valstybių valdovu oficialiai vis dar buvo Jogaila, tačiau Vytautas norėjo įtvirtinti savo, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio, statusą.
Atvirukas. D. L. K. Vytautas. Išleido I. Stanckaitės knygynas Kaune, 1922 m. Autorius P. Kalpokas. Kauno miesto muziejaus fondai
1398 m. spalio 12 d. vienoje iš Nemuno salų tarp Senojo ir Naujojo Kauno buvo sudaryta Salyno sutartis. Ją pasirašė Vytautas ir Ulrichas Jungingenas. Abi pusės atsivedė aukščiausio rango palydą. Kartu su Vokiečių ordino didžiuoju magistru dalyvavo Livonijos ordino magistras bei dviejų Prūsijos žemių vyskupai, o Vytauto liudininkais buvo jo brolis Žygimantas, Vilniaus vyskupas ir būrys Lietuvos didikų. Vienas jų – tais pačiais metais paties Vytauto paskirtas pirmuoju Kauno seniūnu – Jonas Sungaila.
Salyno sutartimi Vytautas laikinai nutraukė karą su kryžiuočiais, ir, užsitikrinęs saugų užnugarį vakaruose, galėjo sutelkti jėgas pietryčiuose kovodamas su totoriais.
Vytautui teko perleisti Ordinui Žemaitiją ir dalį Suvalkijos, tačiau šiose derybose jis pirmą kartą pasirodė kaip suverenus valdovas. Lietuvos diduomenė jį pradėjo vadinti Vytautu Didžiuoju, paskelbė karaliumi ir netgi iškėlė karūnavimo idėją.
Salyno susitikimui neatsitiktinai buvo pasirinkta Kauno vietovė, mat tai buvo jau kelis dešimtmečius nusistovėjusi karo zona, tarsi niekieno žemė. Jos kryžiuočiai nesugebėjo visiškai užimti, tačiau lietuviai irgi tvirtai nekontroliavo. Tikėtina, kad būtent Salyno sutartis sudarė sąlygas Kaune kurtis nuolatinei gyvenvietei, kuri netrukus tapo miestu.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus edukatorius Giedrius Karpinskas
