Tarpukario metais miesto sodas buvo viena įdomiausių laikinosios sostinės urbanistinių erdvių. Joje veikė vasaros teatras, vasaros restoranas, buvo demonstruojami kino filmai, žaidžiama kėgliais, vyko šokiai. Kaip bebūtų, labiausiai lankytojus traukė miesto sode įsikūrusi anuomet prestižinė miesto kultūros įstaiga – miesto teatras (dab. Kauno valstybinis muzikinis teatras).
Miesto teatro statyba pradėta dar 1887 m. Kauno miesto dūmos nutarimu. Statybą finansavo turtinga labdaros organizacija „Vaikų prieglaudų globa“, o pastato projektą parengė Kauno gubernijos inžinierius architektas Ustinas Golinevičius. Jo suprojektuotiems teatro rūmams buvo būdingi XIX amžiaus pabaigos Rusijos imperijos provincijos miestų architektūros bruožai. Tai buvo gana santūrus, simetriškas, stačiakampio formos, pilkai rausvos spalvos pastatas, kuriame atsispindėjo neorenesanso stiliaus elementai, būdingi to meto rūmų ir reprezentacinių pastatų architektūrai. Dviaukštis pastatas turėjo keturkampę 500 vietų salę su dviem balkonų eilėmis, dvi fojė, pagalbines patalpas. Jame buvo įrengtos specialios ložės Kauno gubernatoriui ir tvirtovės komendantui.
Pirmą kartą miesto teatras duris lankytojams atvėrė 1892 m. sausio 21 d., tačiau dėl pernelyg skubotos statybos jau po metų teatro pastatas buvo uždarytas remontui iki pat 1898-ųjų. Kadangi teatre nebuvo pastoviai dirbančios trupės, spektaklius rodydavo tik gastroliuojantys artistai: 1901 m. – italų operos trupė, 1902 m. buvo parodyta Nikolajaus Gogolio komedija „Revizorius“.
XX a. pradžioje silpnėjant carinei priespaudai, po 1904 m. caro paskelbto tolerancijos akto, miesto teatre nuskambėjo lietuviškas žodis.
1905 m. kovo 5 d. lietuvių „Dainos“ draugija surengė pirmąjį viešą vakarą, kurio metu buvo suvaidinta populiari Antano Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Teatre vakarai neapsiribojo lietuvišku žodžiu. Vaidinimus, koncertus rengdavo ir lenkų, žydų, vokiečių bendruomenės.
Pirmojo pasaulinio karo metu miesto teatro veikla buvo sustabdyta. 1921 m. teatro rūmai buvo išnuomoti Lietuvių liaudies meno kūrėjų draugijai, kuri įsteigė dramos ir operos teatrus. Kiek vėliau, XX a. 3-ame ir 4-ame dešimtmečiais (1922–1925 m., 1930–1933 m.), teatro pastatas buvo trissyk rekonstruotas pagal architektų Vladimiro Dubeneckio, Mykolo Songailos, Aleksandro Gordijevičiaus ir Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektus – pristatytas pastato fasadas, du šoniniai flygeliai, paaukštinta ir pertvarkyta teatro scena, įrengta 670 vietų žiūrovų salė su papildomu aukštu. 1925 m. pervadintas Valstybės teatru, kuriame tarpukariu tilpo opera, drama, baletas.
Vėliau, penkiasdešimt metų pastatas buvo naudojamas nieko nekeičiant. Paskutinė rekonstrukcija vyko 1980–1984 m. Jai vadovavo architektai-restauratoriai Kęstutis Žalnierius ir Arvydas Staskevičius.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkas Karolis Venclauskas
