Valstybės teatro pradininkai
Nepriklausomybę paskelbusios valstybės politikoje vyravo patriotiškos nuotaikos. Rūpindamasi tautos savastimi, valstybė daug dėmesio skyrė kultūrai, ypač teatrui. Pastarasis buvo suvokiamas ne tik kaip pramogų vieta, bet ir kaip viena svarbiausių visuomenės kultūrinimo, tautiškumo ugdymo priemonių. 1920 m. įkurta įvairių sričių menininkus vienijanti Lietuvių meno kūrėjų draugija rūpinosi įvairių meno įstaigų kūrimu ir veikimu, teatrų, chorų, muziejų, knygynų steigimu, meno leidinių leidimu, rėmė užsienyje studijuojančius menininkus. Atskirų draugijos skyrių dėka Lietuvoje užgimė profesionalus lietuvių teatras (Dramos vaidykla), opera (Operos vaidykla), įsteigta pirmoji Meno mokykla ir kitos meno institucijos.
1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, Lietuvos Taryba sudarė Teatro komisiją, turėjusią įkurti Valstybės teatrą, dramos mokyklą, buvo įsteigtas Švietimo ministerijos Meno departamentas. Dėl lenkų okupacijos viskas perkelta į laikinąja sostine tapusį Kauną.
1920 m. sausio 29 d. buvo įsteigta Lietuvių meno kūrėjų draugija, kurios įstatuose buvo įrašytas ir Operos teatro įkūrimas. Draugijos steigimo iniciatoriai buvo Juozas Naujalis, Julius Štarka, o Muzikos sekcijos pradžios kuopą sudarė Juozas Naujalis, Juozas Tallat-Kelpša, Julius Štarka ir Juozas Žilevičius.
1920 m. gruodžio 31 d. Lietuvių meno kūrėjų draugijos Operos ir dramos vaidykla pastatė Dž. Verdžio operą „Traviata“. Taip prasidėjo Nacionalinio operos ir baleto teatro, Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu vadinto Valstybės teatru, veikla.
Beveik visi pirmosios „Traviatos“ dalyviai tapo nuolatiniais operos trupės nariais. Valstybės teatro orkestro pagrindą sudarė smuikininko ir dirigento Izaoko Vildmano-Zaidmano Kaune 1919 m. suburtas nedidelis orkestras. Pirmuoju teatro dirigentu tapo Juozas Tallat-Kelpša. Valstybės teatro choras, kurį subūrė kompozitorius ir dirigentas Julius Štarka, nuo pat pradžios tapo stipriąja teatro dalimi.
Valstybės teatro orkestro pagrindą sudarė smuikininko ir dirigento Izaoko Vildmano-Zaidmano (1885–1941) Kaune 1919 m. suburtas nedidelis orkestras. Teatro orkestras per visą Pirmosios Respublikos laikotarpį buvo pagrindinis simfoninių koncertų programų atlikėjas.
Pirmuoju teatro dirigentu tapo Juozas Tallat-Kelpša (1889–1949). Iki 1924 metų jis buvo vienintelis dirigentas. Po pirmosios „Traviatos“ J. Tallat-Kelpša parengė dar 24 operų ir keleto baletų premjeras, rengė simfoninės muzikos koncertus.
Iš teatro pianisto korepetitoriaus į dirigentus iškilo darbštusis Leiba Hofmekleris (1900–1941). Kai kuriuos spektaklius jis dirigavo jau nuo 1922 m., o pirmą premjerą parengė 1929 m. L. Hofmekleris tapo pagrindiniu baleto dirigentu.
Valstybės teatro meno vadovybė (sėdi, iš kairės: operos solistas, režiserius Petras Oleka, chormeisteris Julius Štarka, režisierius Teofanas Pavlovskis, režisierius Andrius Oleka-Žilinskas, dirigentas Mykolas Bukša, dirigentas Juozas Tallat-Kelpša, režisierius Borisas Dauguvietis. Stovi, iš kairės: baletmeisteris Nikolajus Zverevas, administratorius Pijus Adomavičius, dirigentas, koncertmeisteris Leiba Hofmekleris). 1930 m. Kaunas, fotostudija „Ideal“, Laisvės al. 35. Fotografijos autorius: B. Mirbachas. Kauno miesto muziejaus fondai
Valstybės teatro chorą subūrė kompozitorius ir dirigentas Julius Štarka (1884–1960). Šis choras 1919 m. dalyvavo M. Petrausko operos „Birutė“ pastatyme Tautos teatre ir tapo steigiamos Operos choro pagrindu. Choras dainavo ne tik operų, bet ir dramos veikalų pastatymuose, oratorijose, kantatose. J. Štarka Valstybės teatro chorui vadovavo iki emigracijos 1944 m.
Nors pirmųjų spektaklių meno vadovu, režisieriumi ir net baletmeisteriu buvo žymusis dainininkas Kipras Petrauskas, lietuvių baleto pradininke laikoma Olga Dubeneckienė-Kalpokienė (1891–1967). Grįžusi iš Berlyno, ji 1921 m. Valstybės teatre įsteigė baleto studiją ir jau 1922 m. surengė savo mokinių koncertą.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkas Karolis Venclauskas
