Pristatome retas 1947–1954 m. nuotraukas iš Kauno miesto savivaldybės Miesto planavimo ir architektūros skyriuje skyriuje išsaugoto albumo. Kiek jose atsispindi pagrindinės viešosios erdvės, aikštės, parkai?
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir valdžią Lietuvoje vėl perėmus sovietams pirmiausia rūpintasi atstatyti ir užtikrinti pramonės įmonių veiklą. Atitinkamai bent pirmuosius porą metų oficialioje spaudoje dėmesys buvo sutelktas į gamybos spartumą, planų vykdymą, „kenkėjų“ demaskavimą, naujienas iš „plačiosios tėvynės“ ir užsienio.
Kiek vėliau akiratyje atsidūrė miesto gyventojų gerovės kėlimas ir aplinkos tvarkymas: gatvių ir aikščių apželdinimas, apšvietimas, radiofikacija, parkų, krantinių ir paplūdimių įrengimas. Antai 1948 metais buvo planuojama „apvalyti, išlyginti, sutvarkyti ir apželdinti šiuos sklypus: buvusios turgavietės plotą Valančiaus gatvėje, Birštono ir Rotušės aikštes“, „užbaigti Miesto Sodo rekonstrukcijos darbus, pastatyti fontaną, įrengti vaikų žaidimų aikštelę ir atlikti eilę kitų pan. darbų“ („Tarybų Lietuva“, 1948 m. vasario 20 d.). Paminėta ir „1-osios Gegužės aikštė“, kaip tuo metu buvo vadintas sklypas prie nebaigtos statyti Prisikėlimo bažnyčios. Tais pačiais metais ketinta apvalyti ir sutvarkyti paplūdimį santakoje ir centrinį pliažą priešais Žiemos uostą. Nurodyti net smulkesni darbai: pastatyti tiltelį per Marvelės upelį bei lieptą per Girstupio upelį. Miesto centre nuo Jonavos iki Ožeškienės ir Donelaičio gatvių suplanuota įrengti aštuonias „betonines reklamines tumbas“ skelbimams.
Miesto sodo panoraminis vaizdas. 1947 metai. Kauno miesto muziejaus fondai
Pasibaigus kiekvieniems metams buvo giriamasi pasiektais rezultatais. Tarkime, 1951 m. „Miesto tarybos deputato ataskaitoje“ pranešama apie „kapitaliniai atremontuotą“ V. Kapsuko (dabar A. Juozapavičiaus) prospektą, sistemingai plečiamą ašinį gatvių apšvietimą. Pagal kitur skelbiamus skaičiavimus, 1952 m. vasarą Kultūros ir poilsio parką aplankė 130 tūkstančių žmonių, „vaikų kampelyje esančia karusele pasinaudojo 16 684 žmonės, iš jų vaikų 16 123“.
Vis dėlto daugelis projektų užtruko ne vienus metus, į daugelį deklaruojamų rodiklių, kaip ir kitose soc. lenktyniavimo srityse, turbūt neretai buvo žiūrima „formalistiškai“.
Pavyzdžiui, deputatų tarybos sprendimo projekte (1952 m.) peikiama, kad „miesto keliai ir šaligatviai laiku neremontuojami ir dėl to didelė dalis jų šiuo metu yra blogame stovyje. Trestas mažai rūpinasi tinkamu gatvių apšvietimu. Daugelis gatvių, esančių arčiau miesto centro, ligi šiol neapšviestos. Miesto aikštėse, skveruose ir parkuose per maža yra suolų, o masiniai dirbančiųjų lankomose vietose, kaip Ąžuolyne, Lampėdžių ir Panemunės pušynuose, jų visai nėra“. Kritikuotos ir prastos reklamos, vitrinos, nepakankamas prekybinių įmonių dėmesys vitrinų apipavidalinimui, nors Miesto tvarkymo trestas dar 1946 m. „Tarybų Lietuvoje“ skelbė įspėjimus iki sausio 25 d. sutvarkyti iškabas, užrašus ir skelbimus, kad jie negadintų namų ir gatvės vaizdo.
Nors Rotušės aikštę 1948 metais buvo numatyta apželdinti, jos vaizdas ir toliau susilaukė kritikos. KPI dėstytojas S. Abramauskas 1953 m. taip ją komentavo: „Aikštėje numatyta kur kas daugiau žvyruoto ploto ir vietomis bereikalingų takų, negu jų iš tikrųjų reikia. Reikalinga šią aikštę iš pagrindų perplanuoti, kad pavasarį galima būtų apsodinti ir užželdinti pagal naują išplanavimą. Į Rotušės a. išplanavimo visumą reikia įjungti taip pat skverą, esantį priešais Maironio muziejų. Jį reikia apsodinti medžiais.“ Tad miesto tvarkymas buvo nenutrūkstamas procesas.
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Rokas Sinkevičius
