Viktorina

Juozas Gruodis ir gamta

Kauno miesto muziejaus fonduose saugome unikalų eksponatą – Stasės Gruodienės dienoraščius. Viename dienoraštyje ji rašo (kalba netaisyta):

„Tokia aš turtinga, koksai neišsemiamas lobis! Lig iš neišsemiamo šulnio galiu semti ir semti vis naujų gražių prisiminimų. Ar galima pasakyti, kad mano gyvenime vis gražūs, vis linksmi, vis lengvi, vis tik juoką ir siautimą susirinko prisiminimai! O ne. mano gyvenimas nebuvo lengvai praeinamas takas.“

Aš nesirinkau sau lengvo kelio. Kelias tas nepaprastas ir ne lengvas, kaip turėjo būti kelias menininko žmonos. Menininko, kurs patsai degė ir aplink jo privalėjo viskas degti. Būti žmona ir drauge kompozitoriaus tai trupučiuko sudėtinga. Juozas nepaprasto temperamento.

Dienoraščių puslapiuose sugulę Stasės pasakojimai apie Juozo Gruodžio santykį su gamta bei žmonėmis, buitį, išgyvenimus, patyrimus yra labai įdomūs ir kartais netikėti. Daugiau skaitinių – smagioje viktorinoje.

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus edukatorė Jurgita Ragaišienė

„Mėgdavo Juozukas nubėgti prie miško paklausyti kaip jie kaukia. Ilgai klausosi ir vis negana. Jie kaukia taip beviltiškai graudžiai, o Juozukas tada darėsi liūdnas – jiems gal kas skauda? Jam tada norėtųsi arčiau prieiti prie , juos paglostyti, paguosti. Juozukas nenori tikėti, kad jie kanda. Jam jau pačiam darosi liūdna, net ašarėlės byra, bet vis norisi ir norisi dar klausyti. Atbėgęs namo Juozukas mėgino smuiku taip pagroti, kaip jie kaukia, bet motutė sudraudžia taip baisiai cypinti smuiku“.

1. Kas tie jie?

„Anksti rytą Juozukas bėga už malūno, kur daugiausiai . Nepaprastai gyvas, vietoj ramiai nepastovės, bet kad nepabaidyti tų mėgiamų daininykų, mokėdavo ilgai ramiai stebėti. Sesė motinai pasiskundė, kad Juozukas jai sudavė už tai, kad ji pasakiusi jam garsiai apie išdrykusią seilę, ir ji nuskrido. Nes ne visos, pasirodo, vienodai gražiai gieda. Juozukui visai ne kas čia tokio, jis išskirdavo jas. Tokios, kur gražiai gieda nedažnai pasitaikydavo. reikia labai paieškoti“.

2. Kas tos jos?

„Sykį Juozukas pamatė, kad kiti vaikai rauna dvaro dobilus ir šeria jas. Rautų ir jis saviškėms, bet griekas vogti. Vaikai sako, kad joms ne griekas, nes jos be dūšios, kitaip ir jie neduotų savosioms. Sugrįžęs vakare Juozukas klausia motinos  – ar jos turi dūšią? Gavęs atsakymą, kad neturi, kitą dieną Juozukas ir savosioms prirauna dobilų. Vakare motinos paruoštą žolę jos nebenori ėsti. Kitą dieną vėl Juozukas bėga pas piemenukus ir vėl šeria savo jas. Jam dabar aišku: jos neturi dūšios, tai joms ir ne griekas“.

3. Kas gi neturi dūšios?

„Andriūnas Gruodžius užprašė ant vaišių, o Juozukas jo didelis mėgėjas. Tėvelis Andriūnui padirbo centrefugą ir statinę jam supilti. Juozukas nieko panašaus savo gyvenime nematė. Beveik pilna statinė, o statinė irgi kone su Juozuku. Pas Andriūną daug namelių ir rėmeliai. Jis pirmąsyk mato, kaip iš rėmelių išima , kaip jis taškosi įdėtas į tą mašiną, o paskui rėmelis pasidaro lengvas. Jam davė pakilnoti – viskas labai indomu, nematyta, bet jo labai norisi. Ot valgys Juozukas daug daug. Andriūnas sugrįžo atgal į svirnelį, nusiima tinkliuką nuo veido, ima Juozuko ranką, atraito švarkelį ir marškinukus iki alkūnės ir kiša į statinę. „Skubėk, laižyk,- sako, – o tai jos atims“. Jis drabstosi, Juozukas skuba laižyti. Kaip skanu buvo pradžioj ir kaip greit jo užteko. „Na, ar murdysim dar?“,- klausia senukas Andriūnas. Kur čia, užteko labai, vos sulaižė“.

4. Apie ką šis pasakojimas?

„Sykį prisimena Juozukas su keliais vaikais vaikščioja palei klebonijos sodo tvorą ir daužė su pagaliais dėl sporto į kriaušes. Nors jie tų kriaušių negaudavo, nes jos sodo pusėn nukrisdavo, bet jiems gražu buvo. Skaičiuoti, kiek katras primuš kriaušių. Žydas, kuris tą sodą iš klebono nuomavo, paslapčiom prislinko prie būrelio vaikų iš užpakalio ir labai vikriai nutraukė nuo vaikų jas (berods vienas tik paspruko), ir sako, kad vaikai galės jas atsiimti iš klebono. Ką daryti? Be nevaikščiosi – tais laikais tokios mados nebuvo. Nors verk, bet jas reikia atgauti. Baisu klebono, baisu ir tėvo. Tarėsi vaikai kaip daryti. Prašė žydo, kad dovanotų, prižadėjo jam rudenį padėti visus obuolius nuskinti. Nesutinka žydas – per daug įpyko. Lieka tik viena – eiti pas kleboną. Nueina visi urmu, bučiuoja klebonui rankon, žada daugiau niekad taip nedaryti. Klebonas pabara vaikus ir atiduoda jas“.

5. Kas tos jos?

S. ir J. Gruodžių namo vaizdas nuo dabartinės Varnių gatvės pusės. Kauno miesto muziejaus fondai

„Gruodis labai švelnus su gyvuliais. Myli kačiukus, šunis, arklius, dargi juos. Numes saują žolės parovęs eidamas pro šalį, kurio jis nekęsdavo dėl jo „gražaus balso“. Toksai jis gyveno aukščiau mūsų sanatorijos ir nuolat bliaudavo, ar tai dieną, ar tai naktį, ir jei jo „muzika“ trukdydavo Juozui Gruodžiui klausytis Krymo lakštingalos, tai tas gatavas būdavo primušti. Bet sakau, kada eidami pro šalį matydavome kieme stovintį, Juozas, parovęs jam žolę duodavo sakydamas: „tik tu taip žiauriai nebliauk“. Gale vasaros dingo jis ir visi apylinkės gyventojai labai liko patenkinti“.

6. Kas tas jis?

„Juozas nebijodavo ir prie drąsiai eidavo, bet vienąsyk grįždamas į sanatoriją pro Nikitos sodą pavakary sutiko nemažą , kurs metėsi ant Gruodžio. Gruodis dėl silpnų kojų mėgdavo vaikščioti su lazda, tad, pajutęs, kad čia ne juokai, pradėjo vikriai lazda gintis, o jis vis stengėsi jam įkasti. Bet Gruodžiui pasisekė jam į gerklę lazdą įmauti, tas sučiupo ir nepaleidžia. Tada Gruodis pradėjo lazdą apie save sukti drauge su juo, išsupo jį aukštai ir su visa lazda paleido, o patsai įlipo į artimiausią medį. Parkritęs jis dar kurį laiką neišleido lazdos, o vėliau pabėgo palikdamas visai sukramtytą Juozo Gruodžio su daugybe inicialais lazdą. Sugrįžęs Gruodis pasakojo, kad vis tik esama , kurių reikia ir jam bijoti“.

7. Ko prisibijoti turėtų Juozas Gruodis?

„Juozas mėgsta labai juos ir kuo aukščiausiai į juos lipa, kad kuo toliausiai galėtų matyti. Nebepajėgdama vieną sykį ten užsikarti, kur jis mane tempė, supykus pasakiau, kad turbūt jis norįs visą žemės rutulį iškart pamatyti! „O tu vis į žemę nori žiūrėti, ar nepamatysi kokią gėlytę, kirminuką. Nebūk kurmis, karkis aukštyn“-pareiškė Juozas Gruodis“.

8. Kurgi jie turėjo užsikarti?

„Juozą Gruodį filmavo vaikščiojantį po sodą, tarp žydinčių obelų, šeriantį beržo šakute savo mylimą , su kuria jis buvo didelėj prietelystėj. Ji buvo mūsų pačių užauginta. Pradžioj net mano kambary pagyveno kiek laiko, bet paskui persikėlė į koridorių už virtuvės miegoti, ir taip ten buvo iki pat rudens. Ji priprato vaikščioti po kambarius. Kai Gruodis po pusryčių ar pietų priguldavo valgomajam ant kušetės pasilsėti ir ji tuoj užšoks ir atsiguls prie šono. Taip iki vėlyvo rudens ji išgyveno namuose, naktį gulėdama koridoriuje. Tik iš ryto, kai ji pradėdavo smarkiai trypti, reikdavo išleisti laukan, tai jokių pėdsakų nepalikdavo, kambary irgi elgdavosi padoriai. Tik kartais užeidavo jai toks padūkimas, tada užšokdavo ir ant stalo. Sykį net perėjo per visą stalą su gerais indais, padengtais svečiams. Palydėjom svečius pro duris ir apie užmiršom, o ji atsidūrė ant stalo. Išgirdau, kad braška indai, o kai sušukau, ji tuoj nušoko, bet nieko nesudaužė“.

9. Kas ji?

„Taip mes vieną sykį eidami pajūriu jau nuėjom už Birutės kalno geroką galą. Tik staiga išgirdom pagal pat mūsų šūvį. Tuoj iš jauno miškelio iššoko jis ir leidosi per kopas. Pasirodė žmogus su šautuvu. Juozas jį palaikė medžiotoju ir pradėjo jam rodyti, kur jis nubėgo, o patys einam toliau“.

10. Kas jis?

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link