1920 metų sausio 29 d. Kaune buvo įsteigta Lietuvių meno kūrėjų draugija (toliau – Draugija). Ji vienijo dailininkus, rašytojus, teatralus ir architektus, koordinavo didelę kultūrinio gyvenimo dalį Lietuvoje. Jų idėjos, pradėti darbai tapo realybe ir istorija. Daug idėjų atskleidžia Draugijos leistas žurnalas „Menas“, kuriame buvo publikuoti straipsniai, darbų ataskaitos, raštai Švietimo ministerijai. Tęsiame šio žurnalo apžvalgą.
Antras „Meno“ numeris, išleistas 1920 m. spalio 10 d., pradedamas išsamiu Pauliaus Galaunės straipsniu „Lietuvos meno turtai“. Jame teigiama, jog nors ir esame pratę girdėti, kad Lietuva yra turtinga miškų, duonos, linų, sėmenų, Lietuva yra turtinga ir kultūros brangenybių. Autorius primena, kad žemėje žmonės nuolat randa „nežinomo amžio ir „karalystės“ sidabro pinigų“, „milžino kaulų“, papuošalų, ginklų, daiktų. Jų galima rasti „beveik kiekviename Lietuvos kalne“, jie atskleidžia mūsų istoriją. Iki šiol ne lietuviai juos rinko ir eksponavo, bet rusai, kurie „dabino jais pasididžiuodami Petropolio, Maskvos, Kijevo, net Kazaniaus muziejus“, lenkai – Varšuvoj ir Krokuvoj, ir tik dalis likdavo Lietuvai. Jis teigia, kad „šiandien mum lemtas kitas gyvenimas ir kitokio likimo turi, pagaliau, susilaukti ir mūsų protėvių turai, iki šiol žemėse išlikę“.
Be netyčia ar sistemingai ieškomų ir randamų archeologinių iškasenų, yra ir „regimas“ turtas – pilių griuvėsiai, į kuriuos, P. Galaunės žodžiais tariant, žiūrima „šaltomis akimis“ ir elgiamasi vandališkai – piliakalniai nukasami keliams taisyti, rasti dalykai atiduodami vaikams žaisti, bronzinėmis grandinėmis rišami šunys, pilių plytos imamos krosnims taisyti ar namų pamatams dėti.
Jis retoriškai klausia – jeigu anksčiau taip darėm, nes „vis tiek svetimi pasinaudos“, tai kodėl taip darom dabar, kai esam laisvi? Minimi Kauno pilies griuvėsių likučiai, Raudonės piliakalnyje daroma prieplauka ir rasti archeologiniai objektai, metami į Nemuną. Autoriaus tonas netgi piktas: „Kam vertas sotus gyvenimas, jei jis nepagražinamas dvasios kūrinių pažibomis? <…> Kas bus, jei ir toliau gyvensime tik šia diena, nežinodami ir nemylėdami savo praeities, netikėdami in ateitį?“ Ir pats atsako: „tiesa, mylėti, branginti, jausti, suprasti tai, ką mum amžių amžiai paliko, ne taip lengva, ne kiekvienas gali“, ir siūlo mylėti bei branginti bent tai, ką paliko tėvų tėvai – „medžio statybą“: kryžius, koplytėles, „smūtkelius“. Toliau kalba apie Lietuvos miestų architektūrą ir dvaruose kauptas meno kolekcijas – dauguma jų buvo išgabenta į Rusiją ir Lenkiją (jis pats žodį „saugojimui“ rašo kabutėse), daug išsivežė vokiečiai, „o jie gerai žinojo tų dalykų kainą“. Tačiau likusius turtus reikia pažinti ir branginti, vyriausybė turi priimti įstatymą, kad nė vienas meno kūrinys nebūtų išvežtas iš Lietuvos, ir apsaugoti senovės paminklus; neleistina yra žmonėms sauvaliauti, savavališkai restauruoti. P. Galaunė pateikia išsamų Vilniuje norimos surengti retrospektyvinės lietuvių meno parodos planą, joje numatydamas eksponuoti statinius (jų modelius, brėžinius, litografijas, fotografijas), miestų planus, tapybos, lipdybos darbus ir jų refleksijas fotografijose ar piešiniuose, keramikos ir stiklo dirbinius, įvairios tekstilės kūrinius, ginkluotę, baldus, numizmatiką, heraldiką, sfragistiką ir ekslibrius.
Draugijos Valdyba kreipiasi į Amerikos lietuvius menininkus, nes nori susisiekti su visais ir globoti: „mūsų pareiga – pasireiškusiem talentam duoti galimybės netrukdomai kilti kūryboje“.
Plačiame straipsnyje „Ornamentikos rinkimas“ dailininkai Adomas Galdikas ir Kazys Šimonis aprašo meno dirbinių rinkimą Lietuvoje („Inspūdžiai Žemaičiuos“ (Galdikas) ir „Aukštaičių ornamentika“ (Šimonis)), gan detaliai referuodami, ką ir kur darė.
Toliau „Mene“ publikuojami Draugijos Tapybos ir Lipdybos (tekste – „lipybos“) Studijų įstatai, „paišybos“ kursų įstatų projektas, Literatūros sekcijos statutas su pastarųjų darbų ataskaita ir leidybos planais, Muzikos sekcijos statutas.
Operos taryba. Kaunas. 1920 m. Iš kairės: J. Žilevičius, J. Tallat-Kelpša, S. Šilingas, K. Petrauskas. Kauno miesto muziejaus fondai
Ko gero, daugiausia Draugijos veiklos atskleidžia skyrius „Darbo takais“. Čia pateikiamas 1920 m. rugsėjo 21 d. Draugijos raštas Steigiamojo Seimo Švietimo komisijai, kuriame nurodoma Draugijos valdyba (be pagrindinių, anksčiau paminėtų, dar nurodyti narių pavaduotojai – Balys Sruoga ir fortepijono pedagogė Elena Bilminiūtė-Čiurlienė (1892–?), regis, pirmoji moteris tarp Draugijos vyrų. Toliau Rašte nurodomi Literatūros, Muzikos sekcijų, Teatro tarybos, Meno Rūmų komisijos nariai. Įdomu ir naudinga yra tai, kad Draugija, nurodydama padarytus darbus, taip pat skelbia, kada ir kur buvo apie parašyta. Taigi, jie jau surengė parodas Kaune ir Klaipėdoje, įsteigė Meno rūmus, audimų dirbtuvę Skapiškyje, vasarą organizavo „žmonių meno kūrybos“ tyrimus, vargonininkų kursus, ieškodami vietos keramikos dirbtuvėms organizavo žemės sluoksnių tyrimą, vykdė Steigiamojo Seimo rūmų ir Vytauto bažnyčios puošybą, siuntė savo atstovą į Valstybės archeologijos komisiją, surengė tris koncertus Kaune ir vieną Klaipėdoje, dalyvavo Joninių šventėje Rambyne (tekste – „organizavo Didžios Lietuvos dalyvavimą Mažosios Lietuvos Joninių šventėje Rambyne“), surengė Kaune tris Vydūno ir vieną S. Šimkaus paskaitas bei keletą konkursų – pašto ženklų, kompozicijos „Tėve mūsų“ ir kun. Vizbaro paminklo, rėmė užsienyje studijuojančius smuikininką Mykolą Leškevičių, pianistę Aleksandrą Dirvianskaitę, kompozitorius Juozą Gruodį ir Joną Bendorių, įvairiai rėmė (pirko darbus, darydami užsakymus, remdami ligos metu) Kazį Šimonį, Petrą Kalpoką, Liudą Girą, įsteigė laikraštį „Menas“ ir pabrėžė – visa tai, išskyrus parodą Kaune, padarė be valstybės pagalbos! Taip pat jie praneša apie vykdomus darbus: organizuoja antrą audimų dirbtuvę Viekšniuose, planuoja steigti žaislų dirbtuvę, Draugijos Statybos (architektūros) skyrių, kurio vedėju kviečiamas architektas V. Dubeneckis; lietuvių meno paroda, papildyta parsivežtais M. K. Čiurlionio paveikslais, keliama į Vilnių, kur jau norima atidaryti Meno rūmus, padeda ir finansiškai remia S. Šimkaus organizuojamus chorus Vilniuje ir Kaune, remia Juliaus Štarkos chorą, su Švietimo ministerija tariasi dėl originalių ir verstinių knygų leidybos, planuoja įsteigti nuolatinę operą Vilniuje („darbas pavestas intrumentalėje daly Juozui Taliotui-Kelpšai, o vokalėje daly dainininkui Aleksandrui Kačanauskui, ir administratyvėje daly Viljanui“), ieško lėšų finansuoti jaunų menininkų studijas užsienyje, steigia Vaidybos studiją, J. Tallat-Kelpša kas mėnesį organizuoja tris keturis koncertus.
Lietuvių meno kūrėjų draugijos Muzikos sekcijos 1920 metų spalio 31 dienos koncerto programa. Kauno miesto muziejaus fondai
Draugija daug dėmesio skyrė Meno mokyklos steigimui, prašydama lėšų susirašinėjo su Švietimo ministerija, vedėjais kvietė Adomą Varną, Juozą Zikarą, Justą Vienožinskį, Antaną Sutkų, Andrių Oleką, J. Tallat-Kelpšą. Jie konstatuoja, jog, nors Švietimo ministerija jų idėjas priėmė palankiai, finansiškai neparėmė, ir, nepaisant to, jau atidaryta Muzikos mokykla ir Vaidybos mokykla. Kaip Muzikos mokyklos mokytojai išvardinti J. Tallat-Kelpša, E. Bilminiūtė-Čiurlienė, A. Kačanauskas, Kirchner, Herbek-Hansen, J. Štarka ir J. Žilevičius; Vaidybos mokyklos – A. Sutkus, A. Oleka, Vera Olekienė, bendruosius kursus dėsto Petras Klimas, Vincas Krėvė, J. Žilevičius, Juozas Eretas ir Vladas Dubas. Tačiau Draugija negali be tinkamo finansavimo nei steigti Tapybos bei Lipdybos studijų ir Piešimo kursų, nei išlaikyti Muzikos ir Vaidybos mokyklų.
1920 metais, kai buvo leidžiamas „Menas“, intensyvios kovos dėl nepriklausomybės jau buvo aprimusios, tačiau Lietuvai nepavyko ilgam susigrąžinti Vilniaus ir jis vėl buvo okupuotas lenkų. Trumpu Vilniaus susigrąžinimo laikotarpiu Draugija turėjo ambicingų planų – „atgaivinti Gedimino pilyje lietuvių kultūros ir Meno gyvenimą, kadaisiai ten bujojusį“, raštu kreipėsi į Švietimo ministeriją, jog nori Vilniuje eksponuoti praplėstą lietuvių meno parodą, atidaryti Meno rūmus, rengti koncertus ir vaidinimus, į Vilnių perkelti Muzikos ir Vaidybos mokyklas, Vilniuje atgaivinti Adomo Varno tapybos studiją, globon paimti prie Vilniaus universiteto veikusį Dailės skyrių. Šiems darbams atlikti Draugija Švietimo ministerijai pateikė solidžią sąmatą – trims mėnesiams prašė 244 720 auks., prašydama dalį pervesti dar iki Naujųjų metų. Taip pat šiame rašte Švietimo ministerijai Draugija rašo apie literatūros autorių teisių apsaugą, kurią reiktų Lietuvoje sukurti, remiantis Rusijos, Europos ir JAV įstatymais. Toliau nurodoma, kad Steigiamasis Seimas pritarė planuojamiems darbams ir pateiktai sąmatai ir rekomendavo Švietimo ministrui ją patenkinti.
Kompozitoriaus Juozo Gruodžio, Lietuvių meno kūrėjų draugijos 1928 metų nario bilietas. Kauno miesto muziejaus fondai
„Darbo takų“ B dalyje skelbti dabar, sakytume, tikroviškesni, paprastesni Draugijos darbai: S. Šimkus nori sukurti chorų tinklą Lietuvoje, kad kiekviename mieste, miestelyje, bažnytkaimyje būtų choras, o „tautos ir meno švenčių dienomis tokie korai galėtų pripildyti visą Lietuvos žemę mūsų senovės dainos gausmu. Koram suvažiavus per tautos iškilmes in mūsų sostinę Vilnių, atgytų jame Gedimino–Vytauto laikai.“ Kartu publikuota kalba, kuria S. Šimkus kvietė į chorą: „Kaune organizuojamas didelis koras. Moksleiviai, darbininkai, valdininkai, kariškiai, mergaitės, moters – visi kviečiami, visi laukiami.“ Pirmoji (matyt, atrankinė) repeticija įvyko rugsėjo 2 d. Miesto teatre, susirinko beveik 400 asmenų. Pranešama apie atvykusius menininkus: „Atvažiavo iš Amerikos Mikas Petrauskas ir iš Rusų Kipras Petrauskas, inžymiausias Rusų operos tenoras“, „Gryžo iš Rusų dainininkas Aleksandras Kačanauskas (baritonas), Juozas Bieliūnas (baritonas), Skalskaitė-Šukevičienė (sopranas)“, smuikininkas M. Leškevičius, kaip žadančios grįžti nurodytos Petrapilio konservatorijos fortepijono profesorės Kymantaitė-Jocyno (vilnietė) ir Dauguvietė (panevėžietė), apgailestaujama, kad Draugijos koncerte dalyvavusi Maskvos operos artistė N. Alšauskaitė nepritraukė daug klausytojų. Draugijos remiamas toliau tęsti studijas „in Vokiečius“ išvažiavo Juozas Gruodis, kuris „būdamas Kaune skambino savo kompozicijas muzikininkų ir menininkų būreliui“ ir Aleksandra Dirvianskaitė“, dainininkė Vladislava Grigaitienė, aktorius Andrius Oleka su žmona Vera išvyko koncertuoti į JAV.
Dailininkai prie Laikinosios M. K. Čiurlionio dailės galerijos, centre – Adomas Varnas. Kaunas, XX a. 3-4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai
Minimi ir praktiniai dalykai – Žemės Ūkio ir Valstybės turtų ministerijos Draugijai „pavedė“ kelis koncertinius fortepijonus ir pianiną, Draugija Vilniuje S. Šimkaus rūpesčiu metams įsikūrė kunigaikštienės M. Oginskienės namuose prie Seminarijos bažnyčios, J. Sniadeckio gatvėje, Piešimo kursams Vilniuje gautos patalpos Bernardinų namuose, A. Varnas rūpinasi Dailės skyriumi prie Vilniaus universiteto. Jie gauna Vilniaus Žemės Banko patalpose antrą aukštą, kur bus atidaryta paroda. Draugija visoms įstaigoms nusimatė Generalinį štabą Didžiojoje gatvėje ir, nors „namai gerokai panaikinti ir baisiai apteršti, bet padarius remontą tiktų meno įstaigoms visais žvilgsniais“, tačiau tam nepritarė Vilniaus komendantas, kaip nepritarė ir tam, kad buvęs Muravjovo „muzėjėlis (kieme buvusių General-Gubernatoriaus namai)“ bus paversti patalpomis skulptūros darbams ir gipso liejyklai. Draugijai liūdnai konstatuoja: „Labai gaila, kad nenuvokiama meno reikšmė valstybės gyvenime. Tuo tarpu menas neranda Vilniuje pastovios prieglaudos.“ Žinant, kaip susiklostė tolesnė Vilniaus padėtis, belieka pasidžiaugti paskutine žinute, prognozuojančia netolimą smagią ateitį: „Spalių 7 d. Kauno Miesto Valdybos posėdyje galūtinai patvirtinta sutartis su L. Meno Kūrėjų Draugija dėl Miesto teatro nuomos. Tuo būdu Kauno Miesto Teatras jau galūtinai perėjo L. Meno Kūrėjų Draugijos žiniai.“
O toliau mes jau žinome – miesto teatre įvyko istoriniai spektakliai, pradėję Valstybės teatro epochą – J. Vaičkaus pastatytos H. Sudermanno „Joninės“ ir G. Verdžio opera „Traviata“, kurioje Alfredo vaidmenį atliko Kipras Petrauskas.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
