Praeitame rubrikos „Kauno pilis mena“ įraše pasakojome apie Salyno sutartį, kuria kunigaikštis Vytautas įtvirtino savo lyderystę ir politinio vadovo pozicijas Lietuvoje. XIV–XV a. amžių sandūroje įvyko keli reikšmingi įvykiai, nulėmę tolesnę valstybės raidą. Kaunas šiuose įvykiuose atliko nemažą vaidmenį.
Salyno taika užtikrinęs vakarinės Lietuvos sienos saugumą, Vytautas susikoncentravo į pietrytinių žemių plėtimą. Stepės dabartinės Ukrainos pietuose tuo metu priklausė Aukso ordai, tačiau ji buvo susiskaldžiusi į chanatus, kurių valdovai vaidijosi tarpusavyje. Chanas Tochtamyšas, pralaimėjęs kovą dėl valdžios chanui Tamerlanui, pabėgo į Lietuvą ir kreipėsi į Vytautą paramos. Šis nusprendė pasinaudoti totorių nesutarimais ir išplėsti Lietuvos valdas iki Juodosios jūros.
1399 m. gegužę Vytauto kariuomenė iš Vilniaus išžygiavo Kijevo link. Rugpjūtį, pasiekus Vorsklos upę, įvyko didžiulis mūšis prieš Aukso ordą. Vytautas jame patyrė skaudų pralaimėjimą ir netgi buvo priverstas bėgti iš mūšio lauko. Lietuvos galybės kūrėjui teko kuriam laikui atidėti ekspansijos planus totorių žemių kryptimi.
Vorsklos mūšio baigtis galėjo turėti netiesioginės įtakos ir Kaunui. Žymus XVII a. istorikas, kaunietis Albertas Kojalavičius-Vijūkas teigė, kad po šio sunkaus mūšio, norėdamas atsidėkoti Švč. Mergelei Marijai už išsaugotą gyvybę, Vytautas Kaune ant Nemuno kranto pastatė kryžiaus formos gotikinę bažnyčią. Manoma, kad apie 1400 m. iškilusi Vytauto bažnyčia turėjo žymėti besikuriančio miesto pradžią.
Savo aktyviais veiksmais įrodęs galįs būti savarankišku Lietuvos valdovu, kunigaikštis Vytautas norėjo įtvirtinti šį statusą teisiškai. 1400-ųjų pabaigoje Gardine jis su Jogaila susiderėjo dėl valdžios pasidalijimo. 1401 m. pradžioje Vilniuje ir Radome buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Vytautas oficialiai tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kitas jo žingsnis – susigrąžinti Salyno sutartimi Vokiečių ordinui atiduotą Žemaitiją.
1401 m. vasarą didžiojo kunigaikščio Vytauto remiami žemaičiai sukilo prieš kryžiuočius, o šie, savo ruožtu, vėl atnaujino žygius į Lietuvą. Jau rugsėjį Ordino kariuomenė pasirodė ties Senuoju Kaunu. Ant sugriautos pilies pamatų čia buvo spėta įrengti medžio ir molio įtvirtinimus, tačiau, pamačiusi besiartinantį priešą, pati įgula juos sudegino.
1402 m. pavasarį gerai ginkluota Vytauto kariauna apgulė Gotesverderį ir galiausiai sunaikino kryžiuočių forpostą Kauno vietovėje. Paskutiniai Vokiečių ordino kariai ties Kaunu pasirodė 1403 m. Jų kovos ideologija neteko savo galios, kai popiežius uždraudė kryžiaus žygius į Lietuvą. Vis dėlto Ordinas apeliavo į Salyno sutartį ir reikalavo Žemaitijos. Lenkija taip pat turėjo neišspręstų klausimų su Ordinu, todėl buvo nuspręsta sudaryti trišalę sutartį.
1404 m. gegužės 23 d. sudaryta Racionžo taika tarp Lenkijos, Lietuvos ir Vokiečių ordino. Žemaitija vėl buvo išmainyta į ramybę vakaruose ir kryžiuočių paramą Vytautui kovojant su kitu rytiniu priešininku – Maskvos didžiąja kunigaikštyste. 1404-ųjų rugpjūtį Racionžo susitarimus Lietuvos didysis kunigaikštis dar kartą patvirtino akis į akį susitikęs su Ordino didžiuoju magistru Kaune. Kryžiuočių karinius žygius pakeitė Ordino aukščiausių pareigūnų vizitai. Dėl puikios geografinės padėties Kaunas tapo diplomatinių susitikimų ir svarbių tarpvalstybinių sutarčių sudarymo vieta. Kartu suteikė didžiulį impulsą miesto augimui.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus edukatorius Giedrius Karpinskas
