Įrašas

Kompozitoriai namuose. Gražių švenčių, Maestro!

„Gruodį apie Gruodį“ pamanėme mes, galvodami apie kompozitorių, pedagogą ir dirigentą Juozą Gruodį, gimusį 1884 metų gruodžio 20 dieną, ir apie jaukius Stasės ir Juozo Gruodžių namus.

Apsilankiusieji Salako gatvėje esančiuose namuose dažnai sako jaučiantys ypatingą atmosferą. „Sta!“, „Ju!“ – taip meiliai jie vienas kitą vadino, taip buvo pavadintas ir mokinio Juliaus Juzeliūno jiems padovanotas dvikamienis beržas.

Tačiau jeigu jau kalbame apie gruodį, tai J. Gruodis mieliau šventė vardadienį, Juozines, o apie šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų šventimą jų namuose išliko nedaug informacijos – tik keletas sveikinimų ir, ko gero, paskutiniųjų kartu švęstų švenčių aprašymas S. Gruodienės dienoraštyje.

Turiu porą bonkų raudono prancūziško vyno, kurį Juozas mėgsta, sosiskų konservuose. Tos tai amerikoniškos. Šokolado keletą plytelių, kakavos, cukraus, sviesto! Ko reikia daugiau – „šašų kiba į galvą“ – anot Gruodžio posakio. <…> Vakarienė jau mes užvalgėm, pasiliko tik vynas ir šokoladas. Vynas gerai, bet dėl jo mano galva nepramušta, tai Juozo mylimas gėrimas, bet man tas šokoladas rūpi. <…> Mes turim batarėjinį radijo aparatą. Jau greit muš Kremliaus bokšto laikrodis. Mes prisipylėm taures vyno ir laukėm tų varpų. Sugaudė jie, o mes gėrėm vyną, pažiūrėjom kažkaip abu į Juozo ranką ir abu jai palinkėjom greičiau išgyti ir stoti į darbą prie fortepijono.

Štai! Dviese pokariu švęsdami Naujuosius Metus, Stasė ir Juozas Gruodžiai pirmiausia galvojo apie sveikatą. Nes ant stalo buvo dešrelių, šokolado, raudonojo vyno, taip pat tarpusavio pagarba ir meilė. Tad ar reikia ko nors daugiau?

O Jūs ar jau buvote šiuose namuose? Mes norime sudominti (arba priminti)!

Apibūdinimas „gimęs savo pavardės mėnesį“ mums labai tiko viktorinoje, kurioje apie jį papasakojome taip: „Būdamas jaunas jis mokėsi pas pirmosios lietuviškos operos autorių, tada – pas žymiausią Lietuvos čeką, ir uoliai vargonininkavo – turėjo puikų balsą, kurį, deja, prarado. Būsimą žmoną sutiko gydydamasis lietuvių sanatorijoje prie Juodosios jūros. Dar muzikos mokėsi Rusijoje, tačiau aukštuosius muzikos mokslus baigė vienoje garsiausių Vakarų Europos konservatorijų. Jo karjeroje būta ir trumpo pamosavimo batuta svarbioje valstybinėje institucijoje. Visą likusį gyvenimą pašventė muzikos mokslo krovimui į jaunas galvas! Bet batutos nepadėjo. Jis gimė savo pavardės mėnesį ir tapo galingo medžio kamienu!“

Juozas Gruodis Utenoje, 1906–1907 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Pažiūrėkim, ar nieko nesumelavome! J. Gruodis gimė Rokėnų kaime, Dusetų valsčiuje ir būdamas vos penkerių metų pradėjo muzikuoti. Baigęs Antazavės liaudies mokyklą, ėmėsi rimtesnių muzikos mokslų. Obeliuose mokėsi pas Miką Petrauską ir Povilą Latočką, o Rokiškio muzikos mokykloje pas Rudolfą Liehmanną. Penkiolikos pradėjo dirbti – vargonininkavo, vadovavo chorui, pučiamųjų orkestrui. Šį darbą su pertraukomis dėl prarasto balso dirbo Utenoje, Mintaujoje, Kuktiškėse, Alantoje. Ir kartu toliau mokėsi.

Dar iki prarasdamas balsą mokėsi dainuoti, groti fortepijonu, savarankiškai studijavo kompoziciją, pradėjo komponuoti. Tolesnės studijos jį nuvedė į Maskvą, kur privačiai mokėsi pas Nikolajų Laduchiną ir Aleksandą Iljinskį, tada – Maskvos konservatorijoje. Vėliau Jaltoje konsultavosi su Vladimiru Rebikovu ir galiausiai, per Lietuvos meno kūrėjų draugiją gavęs valstybinę stipendiją (kaip galima suprasti iš jo susirašinėjimo su draugija, ne itin periodiškai mokamą ir nedidelę) „su pasižymėjimu“ baigė Leipcigo konservatorijos kompozicijos specialybę. Jo pedagogai ten buvo kompozitoriai Stephanas Krehlis, Paulius Graeneris, Sigfridas Karg-Elertas, dirigentas Maxas Hochkofleris. Grįžęs į Lietuvą, 1924 m. J. Gruodis pradėjo dirbti antruoju Valstybės teatro dirigentu, debiutavo su G. Puccinio opera „Tosca“ ir iki darbo pabaigos 1927 m. parengė šias operas: P. Čaikovskio „Pikų dama“, R. Wagnerio „Lohengrinas“ (Kipro Petrausko jubiliejui), G. Verdžio „Kaukių balius“ ir J. F. Halevy „Žydė“. Kaip minėjome, batutos jis nepadėjo, dirigavo koncertuose, antroje ir trečioje Lietuvos dainų šventėse.

Juozas Tallat-Kelpša ir Juozas Gruodis su Valstybės teatro orkestru. 1924–1927 m. Kauno miesto muziejaus fondai

1927 m. jis paskiriamas Kauno valstybinės muzikos mokyklos direktoriumi, pradeda vadovauti kompozicijos klasei – tai ir yra „galingo medžio“ pradžia. Ir jis tikrai „visą likusį gyvenimą pašventė muzikos mokslo krovimui į jaunas galvas“, nes išugdė būrį kompozitorių, kurie ir patys kūrė, ir mokinių turėjo. Jo dėka 1933 m. vasario 7 d. įsteigiama Kauno konservatorija, tad kartu su puikiu išsilavinimu studentai galėjo gauti aukštojo mokslo diplomą. Tais pačiais metais buvo pastatytas jo baletas „Jūratė ir Kastytis“. Vienoje iš Gruodžio saviįtaigos kortelių rašoma „Aš parašysiu nuostabiai gerą simfoniją“. Jo kūrybinį palikimą sudaro penki kūriniai simfoniniam orkestrui, muzika dramos spektakliams, apie 60 kūrinių fortepijonui, 40 harmonizuotų liaudies dainų, 25 originalios kompozicijos chorui, 22 dainos balsui ir fortepijonui.

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link